Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių

Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas. Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.

Sulig pirmais puslapiais paaiškėja, kad iš po romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame ir betarpiškame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva: sustingusias kaukes, sudaiktėjusią dangaus žydrynę, iliuzinių formų kalėjimą.

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai –Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių (Uno, nessuno et centomila (1925–1926), Velionis Matija Paskalis (Il fuMattia Pascal (1904)