Pamišėlių puota

Prancūzų rašytojos Victorios Mas „Pamišėlių pokylis“ – tai pirmasis jaunos autorės romanas, panardinantis skaitytoją į negailestingą, atšiaurų, bet be galo sodrų, vaizdingą, netgi romantišką pasaulį, į tas jo sritis, kurias Michelis Foucault tyrinėjo savo „Beprotybės istorijoje“.

Skaitant knygą, nejučiom ima pirštis klausimas: kas čia labiau nestabilūs – ligonės ar jų slaugytojai? Ar nereikia būti pakrikusios psichikos, kad kartą per metus surengtum „pamišėlių pokylį“ ir sukviestum visą Paryžių pažiūrėti daktaro Šarko pacienčių, lyg jos būtų kokie neregėti žvėrys, ir paverstum Salpetrijero ligoninę žvėrynu? Dėmesys nukrypsta į būsimo vakarėlio kaltininkes, besiruošiančias šventei. Tarp jų sutinkam ir tikrų ligonių, psichopačių, tačiau greta šių esama ir sveiko proto moterų, kurias būčiai čia pasmerkė tėvai, vyrai, broliai... Kiekvienos knygos herojės kelias į Salpetrijerą savitas, bet kartu – skausmingas ir tragiškas. XIX a. prancūzų moters lemtis – ne rožėmis klota. O ką čia veikia Eženi, išmintinga mergina iš pasiturinčios buržua šeimos? Taip, ji regi vizijas, bendrauja su velioniais, bet didžiausia klaida, nulėmusi jos likimą, – pasitikėjimas savo mylima močiute, kuriai atvėrus širdį, ši nedvejodama įskundžia dukraitę despotiškam, atšiauriam tėvui notarui.

Rašytojos kuriamas romanas – lyg iš senovinio atviruko iškirptas Paryžiaus fragmentas su spalvingu ir judriu jo gyvenimu. Sunku atsitraukti nuo šios knygos, kurioje jaunoji autorė su neslepiama simpatija ir užuojauta vaizduoja tų laikų Paryžiaus moteris ir skurdžią jų dalią, taip pat – ir keletą istorinių asmenybių, iš kurių ryškiausia, žinoma, – daktaras Šarko ir legendinė jo ligoninė.

V. Mas romanas „Pamišėlių pokylis“ apdovanotas 2019 m. Renaudot des lycéens prizu.