Anglo opijaus mėgėjo išpažintis

Thomas de Quincey (1785–1859) – talentingas anglų žurnalistas, vertėjas ir eseistas, viešai prisipažinęs apie priklausomybę nuo opijaus – savo istoriją papasakojęs knygoje „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – buvo visuomenės negailestingai pasmerktas. Tačiau šis pasmerkimas buvo daugiau išorinis, parodomasis. Daugybė to meto skaitytojų su pasimėgavimu skaitė šią drąsią išpažintį paslapčia.

1821 m. išspausdintas autobiografinis pasakojimas žaibiškai išgarsino jo autorių. Knyga tapo kelrodžiu daugumai rašytojų, bandžiusių sekti T. de Quincey pėdomis. O Ch. Baudelaire’ui 1860 m. paskelbus šios knygos vertimą į prancūzų kalbą pavadinimu „Dirbtinis rojus“, autorius sulaukė netgi dar didesnio susidomėjimo.

Literatūros tyrinėtojų teigimu, šiuo savo kūriniu rašytojas padėjo priklausomybių literatūros pamatą Europoje.

T. de Quincey gimė 1785 m. ir visą gyvenimą žavėjosi Williamo Wordswortho kūryba. Jo gyvenime įvyko trys didžiulės tragedijos, pastūmėjusios rašytoją opijaus teikiamos užmaršties link. Pirmoji buvo mylimos sesers mirtis. Tai įvyko tada, kai mažajam Thomui tebuvo 7 metai. Antroji netektis - 15-metės prostitutės Anos, su kuria jis susipažino Londone, mirtis. Po tų nelaimių jis persikėlė gyventi šalia W. Wordswortho namų ir beprotiškai įsimylėjo jo dukrytę Keitę. Deja, ši vėliau mirė būdama vos trejų. Tai buvo trečia tragedija. Po savo mažosios mūzos mirties T. de Quincey ėmė rūkyti opijų, susituokė su kaimiete ir davė peno visuomenės apkalboms apie nelygią santuoką.

Šiandien „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – visuotinai pripažinta literatūros klasika.