Postapokaliptinis pasaulis, kuriame išgyveno vos saujelė ištrinktųjų, vedama Jono Nojo (sakyčiau, ironiška ir iki skausmo pažįstama). Nojas yra įsitikinęs, kad dėl visų bėdų yra kalti daugžodžiaujantys politikai bei patys žodžiai, tad bendruomenėje egzistuoja Sąrašas – kalba, kurią tesudaro 700 žodžių. Už visus kitus yra baudžiama. Ak, o taip pat visos meno šakos irgi yra uždraustos: šiame pasaulyje tapyti, kurti muziką prilygsta didžiausiems nusikaltimams. Man asmeniškai labai patiko knygos idėja – kiek daug galima nuveikti vien žodžiais, tačiau ir jų žala nėra menka. Bežodžio pasaulio vizija kelia šiurpą ir nerimą, nes su žodžiais susieta viskas – mūsų istorija, kultūra, civilizacija. Pats žmogus bei jo tapatybė. Tad kaip gyventi pasaulyje, kur norima iš tavęs atimti tavo savastį?