Mergaitė nuo pat gimimo priprato prie gausių artimųjų glėbių ir žino, kad bet kada gali rasti ten prieglobstį. Ji užmiega ir atsibunda tuose gelbėjimo ratuose, gyvena ir kvėpuoja jais. Nežino, kad tie apkabinimai, tie gelbėjimo ratai kada nors nutrūks ir, mostelėję išlaisvintais sparnais, nuskries nebylion nebūtin. Tačiau kol kas ji atranda pasaulį ir savo giminės istorijas.

Vienos šeimos saga lyg margaspalvis armėniškas kilimas nukelia į skirtingas epochas ir pasakoja apie žmones, kuriems likimas nepagailėjo skaudžių išbandymų, bet jie visuomet galėjo remtis į artimojo petį. Romanas apie tuos, kurie visą gyvenimą palaiko mus – netgi jau išėję, netgi mums nematomi – ir todėl tampame tie, kas esame.