Kūrinio centre — ryški paprasto, primityvaus žemdirbio Izaoko figūra, pakylėta iki apibendrinimo — sakmiško, simboliško, sakralaus. Įsikūręs plynoje, pelkėtoje, lig tol žmonių negyventoje žemėje, savo titaniškomis pastangomis ir ištverme Izaokas ją verčia klestinčiu ūkiu. Izaokas — branduolys, aplink kurį įsisuka kone tuzinas ryškių, spalvingų, įsimintinų personažų ir ima rastis daugiau naujakurių ūkių. Žmogaus darnus ryšys su gamta ir žeme čia lemia ne tik pragyvenimo šaltinį, bet ir išganymą nuo modernios civilizacijos grėsmių.

Tebeaidint Pirmojo pasaulinio karo sprogimams rašytame romane autorius įtaigiai ragina gelbėtis ir kliautis per amžius žmonijos fizinį ir dvasinį tvirtumą maitinusiais žemės syvais.

Romanas „Žemės syvai“ (Markens Grøde, 1917) — pažintis su bene iškiliausiu K. Hamsuno kūrybos pavyzdžiu iš antros jo gyvenimo pusės (už jį rašytojui ir buvo skirta Nobelio premija), kai „hamsunišką“ impresionistinę stilistiką jau ėmė keisti realistinis vaizdavimo būdas, epinė raiška, nors ir nepraradusi savo ankstesnės emocinės ekspresijos.

Knutas Hamsunas (1859—1952), norvegų ir pasaulinės literatūros klasikas, Nobelio premijos laureatas (1920), ne vieną lietuviškai skaitančiųjų kartą dar nuo tarpukario laikų pirmiausia žavėjo savo ankstyvąja kūryba — XIX a. pabaigoje parašytais impresionistinio skambesio psichologiniais romanais „Badas“, „Panas“, „Viktorija“, „Misterijos“ ir kt., dažniausiai kupinais vitališkos, gaivališkos meilės aistrų.