Aukščiausios prabos rašytojas. – Times


Subtili, rafinuota ir įtraukianti... Tikras ir rimtas talentas.
                                   – Margaret Drabble


Iš Karališkosios akademijos prezidento pareigų besitraukiantis garsus dailininkas seras Alfredas Maningsas per 1949 metų kasmetinį pokylį griežtai užsipuola modernizmą. Tulžinga jo kalba ne tik palieka išsižiojusią rinktinę auditoriją, bet ir eilinius žmones priverčia prilipti prie radijo imtuvų. Tačiau arši tirada virsta nerišliu vapėjimu, kai jam išsprūsta vienos moters vardas – vardas, kurio visais būdais vengė, – ir mintys nuklysta į ypatingą vietą ir ypatingus laikus.

A. Maningso kalba grąžina kapitoną Gilbertą Evansą į vėjuotąją Lamorną šimtmečio pradžioje. Prikelia didžiulės meilės ir bejėgiškumo jausmus, kai pati gražiausia pasaulio moteris, verta genialiojo Botičelio teptuko, atiteko garsiakalbiam, energingajam Maningsui. Mylimoji Florens, kurios skaudinti nenorėdamas Evansas patraukė kariauti į Nigeriją...

Vasara vasarį yra jaudinamas ir sukrečiamas garsios Edvardo laikų menininkų bendruomenės, besimėgaujančios paskutinėmis aukso amžiaus dienomis prieš Pirmąjį pasaulinį karą, paveikslas ir neišgalvota meilės istorija, atkurianti Dautono abatijos atmosferą. Šį nepaprasto grožio, subtilumo ir tikrų jausmų kupiną pasakojimą į didžiuosius ekranus perkėlė Forsaitų sagos režisierius Christopheris Menaulas.