Intriguojantis siužetas, knygą norisi perskaityti vienu prisėdimu. Priverčia susimąstyti kaip toli gali nueiti tėvai stengdamiesi apsaugoti savo vaiką, net padariusį nepataisomą dalyką.

Puiki knyga! Jau buvau mačiusi filmą, taip pat labai patiko, tačiau knyga dar kitaip leido pažvelgti į veikėjus ir pačią situaciją. Įdomu paanalizuoti ir savo mintis, svarstant, kaip pasielgtum pakliuvęs į tokią padėtį.

Pradžia buvo visai nieko. Bet kuo toliau, tuo neįdomiau. Įpusėjus knygą pradėjau tiesiog pervesti puslapius, nes darėsi visai nuobodu skaityti. Taip likau nesupratusi, kodėl ši knyga yra bestseleris. Žodžiu, gaila savo laiko sugaišto šiai knygai. Pati knygos įdėja labai šauni, deja, išpildymas visai neatitiko mano lūkesčių.

Pradžia tikrai buvo įdomi, bet nuo tam tikro istorijos pasakojimo šiek tiek nuvylė knyga.

Man patiko rašymo stilius. Istorija įtraukė. Lengvas skaitinys žiemos vakarams.

Labai savotiška, įdomi.

Istorijos atomazga šokiravo, nors ir buvo galima ją nuspėti. Mažiau nuspėjama buvo tai, kas vyko po to. Tai įrodymas, kad broliška meilė nėra pavaldi įstatymams, kad teisingumas ne visada yra toks, kaip daugelis jo norėtų. Prieš įsigyjant knygą mane suintrigavo jos aprašymas. Bet tikrai nenutuokiau, kad viskas pasisuks būtent tokia linkme.

Nesuprantu kaip ši knyga tapo bestseleriu? Labai nusivyliau ja. Nei vienas veikėjas "neužkabino", nei jų sprendimai ar poelgiai. Nepriimtina knyga apie nepriimtinus žmones.

Kadangi man itin patiko „Vasarnamis su baseinu“, tad nusprendžiau paimti ir „Vakarienę“ į rankas, nes man šito rašytojo braižas ir mąstymas labai patinka. Tad būtent kodėl...? Ogi todėl, kad jo veikėjai bjaurūs žmonės, o būtent tokie veikėjai man ir patinka, nes jie netobuli, nesaldūs ir negeručiukai. Bjaurūs veikėjai visada atkreipia dėmesį ir verčia apie juos galvoti daugiau nei apie Misterius/Mises Tobulybes, tuo pačiu ir priverčia tave galvoti kaip pats pasielgtum jų vietoje. Būtent knygos pabaigoje ir apsistojau prie klausimo iškelto knygos viršelyje: „Kaip toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo vaiką?“ Turbūt į šį klausimą lengviausia atsakyti tiems, kurie turi vaikų. Tačiau aš būčiau pasirinkęs Seržo poziciją... Pačiame paskutiniame skyriuje mane sudomino pastraipa apie beglobius gyvūnus sulygintus su įvaikintais vaikais... „Pasiimant šunį ar katę taip pat nežinoma, kas jam ar jai nutiko prieš tai- gal buvo mušamas arba dienų dienas kalinamas uždarytas rūsyje. Į tai nekreipiama dėmesio. Jeigu šuva ar katė nepaklusnūs, jie parvežami atgal“. Drįstu labai aršiai pasiginčyti. Aš pasiėmiau katę iš prieglaudos, kuri yra drovi, baili, nedraugiška, bet jau 6 metai gyvenam kartu ir niekada nekilo nė minties ją grąžinti vien dėl to, kad ji nepaklusni. Gyvūnas kaip ir vaikas yra atsakomybė, kurią prisiimi jį pasiimdamas ir turi ją nešti iki gyvenimo galo. Vat būtent čia iškilo dar vienas pagrindinio veikėjo „bjaurumas“, nes iškart įžiebė kažkokias mintis galvoje. Ne šiaip perskaičiau, bet dar ir pasižymėjau, įsidėmėjau ir kilo pasipiktinimo jausmas tokiam veikėjui ir jo mintims. Beskaitant susiradau ir filmą pastatytą šio romano motyvais. Peržiūrėjau nebesulaukęs knygos pabaigos... Ir negaliu teigti, jog filmas jau toks blogas. Knyga aišku geresnė, bet ir filmas visai nieko. (O be to ir visi mano mėgstami aktoriai vaidina!) Galbūt vieninteliai dalykai, kurie man ypač kliuvo tai, kad filme Seržo ir Babetės vardai pakeisti, o be to ir veiksmas vyksta JAV, o ne Nyderlanduose... Ko jau ko, bet vardų ir vietovių iškraipymų niekada neatleidžiu! Neduodu 5 žvaigždučių, nes siužetas rutuliojosi labai palengva, ramiai ir pabaiga buvo... neįdomi. „Vasarnamis su baseinu“ išlaikė intrigą iki galo, o „Vakarienėje“ visa paslėpta intriga man jau buvo aiški vos po kelių skyrių. (Na, ir aišku kam aš tą filmą skubėjau žiūrėti? xD Smalsumas pražudė katiną.)

Man patiko ši knyga- įdomiai pateikta istorija, originalus scenarijus. Pabaigos šiek tiek kitokios tikėjausi, dėl to man ir pasirodė kūrinys neišbaigtas- bet kita vertus gali įjungti penktą pavarą savo smegenims ir fantazijai, kad pats galėtum sudėliot taškus virš i. Ir iš tikrųjų- kiek toli esame pasiruošę žengti dėl vaikų?