Ar tikrai galime pasitikėti savo prisiminimais? 

Didelė dalis mano vaikystės tiesiog dingo. Išsitrynė. Ištisi gyvenimo metai, apie kuriuos žinau tik tiek, kiek spėjo papasakoti tėvai, arba tai, ką mačiau šiurpiai nepažįstamose nuotraukose.

Vienuolikmetis Robertas Lindstriomas buvo pripažintas kaltu dėl bendraamžio Makso nužudymo, paimtas iš namų ir atiduotas auginti globėjams. Dabar Robertui trisdešimt devyneri. Jis neturi šeimos, neturi draugų ir ką tik neteko darbo. Jis nieko neprisimena apie tą lemtingą dieną, gyvena atsiskyręs, stengiasi niekam nesipainioti po akių, tačiau jam vis tiek nuolatos primenama, kad yra žudikas. Vieną dieną Robertas sulaukia žurnalistės Leksos skambučio. Ši pasiryžusi apie jo istoriją parašyti knygą ir tikisi, jog pavyks išpešti viską, ko jis taip atkakliai stengiasi neprisiminti.

 Tuo metu Stokholmo priemiestyje randama negyva vienuolikmetė. Prieš pat jai dingstant šalia mokyklos buvo pastebėtas baltas automobilis – visai toks pat, kokį tomis dienomis vairavo Robertas. Ar tai, kad mergaitė nužudyta rajone, kuriame jis užaugo, tik apmaudus sutapimas?

 Kriminalinės policijos komisaro Karlo Edsono vadovaujamas tyrimas vis labiau artėja prie šiurpių Roberto vaikystės įvykių, o Leksa vis tvirčiau tiki, jog jis nekaltas. Kodėl tada Robertas toks tikras dėl savo kaltės? Kieno prisiminimai yra tiesa ir kas iš tiesų kaltas?

 Pirmasis Bo Svernströmo trileris „Aukos“, kuriame skaitytojai susipažįsta su komisaru Karlu Edsonu, tapo bestseleriu Švedijoje, buvo palankiai sutiktas Lietuvoje ir dar dešimtyje šalių.

 Bo Svernströmas (g. 1964 m.) daug metų dirbo viename didžiausių Švedijos dienraščių „Aftonbladet“. Nors nebuvo kriminalinių naujienų žurnalistas, sukaupė informacijos apie daugiau nei 1200 jį dominančių nusikaltimų, iš kurių semiasi įkvėpimo savo trileriams.