Vieni Levo Tolstojaus kūriniai šiandien iškelti iki padebesių, o kiti pasmerkti visiškai užmarščiai. Prie pastarųjų priskiriami beveik visi vėlyvieji rašytojo publicistikos straipsniai, kuriuos antroje gyvenimo pusėje pats autorius vertino kur kas labiau nei visame pasaulyje pripažintą patriotinę epopėją „Karas ir taika“ ar šeimos santykių romaną „Ana Karenina“.

1879–1882 m. L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje įvyko ryškus lūžis. Grafas nutraukė ryšius su buvusiu  pasauliu ir, praktiškai įgyvendindamas savąjį gėrio supratimą, atsisakė viso turto. Valdžios ir kultūrinio elito garbstomas populiarus rašytojas tapo dygiu publicistu, sukilusiu ne tik prieš badą, skurdą, karus, tamsumą, melą, veidmainystę, bet ir prieš pačią valdžią bei jos ramsčius – mokesčius, karinės tarnybos prievolę, bažnyčią ir mokslą.

Knygą „Uždraustasis Tolstojus“ sudaro 17 vėlyvųjų (1887–1910 m.) rašytojo straipsnių, traktatų, esė ir laiškų, kurie tuo metu buvo uždrausti arba cenzūruoti. Juose L. Tolstojus įžvalgiai atskleidė represyvią valstybės ir bažnyčios prigimtį, ragino drąsiai kovoti už asmeninę politinių pažiūrų ir tikėjimo laisvę.