Romanas „Trys sekundės dangaus“ – apie kartą, kurią nuo pasaulio skiria trijų sekundžių tarpas. Laike pasiklydusią, niekuo netikinčią nepritapėlių kartą. Tai autentiškas, skaudus, kandus, erzinantis, šventvagiškas ir makabriškas pasakojimas. Negailestingam autoriui užkliūva viskas: meilė, mirtis, tikėjimas, vyrai ir moterys, revoliucija, didvyriškumas, graikų mitai. Nėra temos, kurios jis nesumaltų į miltus.

Jo varomoji jėga – pyktis ir abejonė, alkoholis ir moterys. Bet ir tai nuvilia. Nuvilia ir bejėgis Dievas, ir mulkiai Homo sapiens, ir pats pasakojimas. Nėra už ko užsikabinti. Kas belieka? Abejoti, ieškoti ir pykti, bandyti mylėti. Būti gyvam. Nes trys sekundės dangaus priklauso kiekvienam.

„Trys sekundės dangaus“ – geri skiepai: nuo perdėto idiotiško optimizmo, nuo praeities nostalgijos, nuo kvailo entuziazmo ir seilėto sentimentalumo. Žmogus yra tarp angelo ir gyvulio. Tą Sigitas Parulskis mums nuolat ir primena.