Įžvalgi socialinė antiutopija, įtaigi sapnų fantazija ar painus psichoanalitinis trileris? Viskas kartu! Visus šiuos žanrus škotų rašytojas Iainas Banksas, išgarsėjęs 1984 m. debiutiniu kontraversišku romanu „Širšių fabrikas“, savo trečiajame romane „Tiltas“ (1986 m.) įaudžia į tankų sapno vaizdinių ir tariamos tikrovės įvykių audinį, kuriame tarsi įrašytas retorinis klausimas: „Ar vis dar tikite, kad pasaulis yra realus?“

Daugiasluoksniame polifoniniame kūrinyje, kurį kritikai laiko geriausiu I. Bankso romanu, glaudžiai persipina trys siužetinės linijos – trys pagrindinio herojaus sapnai. Pirmajame sapne atmintį praradęs žmogus kankinasi ant milžiniško Tilto, simbolizuojančio totalitarinę valstybę. Antrajame jis – antikos mitų pasaulio barbaras, ieškantis aukso ir kovojantis su mitologinėmis būtybėmis. Trečiajame sapne, kuris labiausiai primena realybę, inžinierius gyvena įprastą ir betikslį buržua gyvenimą šiandieniniame Edinburge, kol patenka į avariją ir panyra į komą.

Sapnai pinasi, herojaus pavidalai sapnuoja vienas kitą, kol pasidaro visiškai neaišku – kuris iš jų tikras? Atsakymo nėra. Barbaras pamažu sensta ir tunka nuo prisiplėštų gėrybių, inžinierius merdėja po kvailos avarijos, o totalitarinės valstybės gyventojas prigula po sugriuvusiu Tiltu, kadaise jungusiu gyvybe trykštančius pasaulius. Ar tai nėra logiška žmonijos pabaigos metafora? Kas žino...