Mirtis yra reali, ji dažnai ateina be įspėjimo ir jos neįmanoma išvengti. Bet ar įmanoma iš tiesų suprasti, kas vyksta už šio pasaulio ribų, ir galbūt šiek tiek kitaip nugyventi tas brangias minutes čia, Žemėje? Galų gale, ar yra būdas palydėti į Amžinybę išeinantį ir suvokti, kas mūsų pačių laukia Anapus? TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGA – vienas svarbiausių šventųjų tekstų pasaulyje, senovinis Jėgos šaltinis, esminis Himalajų kultūrų pažinimo instrumentas ir Sielos vedlys į pasaulį anapus.

Šiandieniniame pasaulyje randasi vis daugiau žmonių, nusivylusių materializmo filosofija ir besidominčių mirtimi, tiksliau – pomirtiniu gyvenimu. Kiekviena tauta turi savus pomirtinio gyvenimo vaizdinius. Tibetiečiai jį ypač išsamiai aprašo TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGOJE, kuri skaitoma prie mirusio žmogaus, tikint, kad kurį laiką jo sąmonė dar neišeina iš kūno ir kad jis girdi skaitovo žodžius. Ši knyga tibetiečiams yra vadovas, leidžiantis nepaklysti mirties ir atgimimo tarpsnyje (bardo). Giliausias koncepcinis jos pagrindas – didžiojo pirmapradžio tobulumo (dzogčeno) filosofija, kurios esminis teiginys – visos būtybės yra nuo pat pradžių nušvitusios, tereikia atskleisti savo (budhos) prigimtį. Šį mokymą į Tibetą VIII amžiuje atnešė Guru Padmasambhava, kuris laikomas ir TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGOS autoriumi. Aišku, pats jis šios knygos nerašė – tik perdavė jos mokymą, su kuriuo ir supažindiname skaitytojus šiame vertime.