Ši knyga pirmiausia apie lietuvių ir žydų bendruomenių santykių projekcijas 1883–1940 m. Joje aptariamos lietuvių ir žydų priešpriešos ir skirtybės, kurias mato lietuvių autoriai. 

Analizuojamas lietuvių ir žydų santykių laikotarpis sutampa su tautinio atgimimo, valstybingumo idėjų, vėliau jo įtvirtinimo ir kūrimo laikotarpiu. 

Šiuo atveju žodis „kūrimas“ yra esminis: istoriškai lietuvių ir žydų santykiai turėjo savo raidą, tačiau modernybės logika sako, kad tikrovė ir santykiai yra kuriami, čia svarbus ir individualus, ir kolektyvinis apsisprendimas, o kūrimas prasideda nuo vaizdinio ir žodžio. 

Turint žodžiais sukurtą pasaulį kuriami elgesio ir santykių modeliai. Analizuojamas laikotarpis Lietuvai buvo nauja patirtis, todėl reikėjo daug ką kurti iš naujo ar kitaip. 

Kaip tik dėl to žodinės lietuvių ir žydų santykių projekcijos buvo svarbios, priimamos kaip veiklos pagrindas: dvejojančiuosius – drąsinančios, nežinantiesiems – pateikiančios galimus elgsenos modelius, o tekstų autorius ir juos palaikančius – skatinančios toliau laikytis savo pozicijų.

Kaip ir kodėl keitėsi lietuvių ir žydų santykių projekcijos per beveik šešis knygoje analizuojamus dešimtmečius? Kokie lietuvių ir žydų santykių aspektai autoriams atrodė svarbiausi? Galiausiai kaip buvo siūloma spręsti matomas problemas? Į šiuos ir kitus klausimus knyga padės rasti atsakymus, skatinančius ir tolesnį smalsumą.