Nors tema ir nėra lengva, bet susiskaitė lengvai ir greitai.

Kai Nahidai nustatomas kiaušidžių vėžys, ji pradeda prisiminti visus gyvenimo įvykius kai dar gyveno Irane. Ten ji susipažino su savo būsimu vyru Masudu, tačiau per revoliuciją vos abu nežuvo... Pabėgę į Švediją pradėjo naują gyvenimą, tačiau ten Masudas parodė savo tikrąjį veidą. Knyga labai liūdna ir skausminga... Joje mane palietė du dalykai: vėžys ir smurtas prieš moteris. Tikrai teko nubraukti ašarą skaitant kaip Masudas mušė Nahidą ir jos vyriausioji sesuo taip pat buvo mušama. Nors knyga ir nekoks lengvas romanas, tačiau skaitėsi tikrai lengvai ir greitai. Privertė susimąstyti apie islamo šalių moteris, kurių nemaža dalis patiria smurtą. Koks jų gyvenimas... ištekinamos per prievartą dar būdamos vaikai, susilaukia daugybės vaikų, yra engiamos ir mušamos savo vyrų, neturi teisės į išsilavinimą ir darbą ir t.t. Nesakau, kad visos moterys taip gyvena islamo kraštuose, tačiau tokia yra nemaža dalis. Tad ji ir parodyta knygoje. Tuose kraštuose nuo savo vyro nepabėgsi. O jei ir bandysi, greičiausiai būsi nužudyta. O tai dar liūdniau... Mūsiškės moterys gali pabėgti, bet to nedaro ir tai mane pykdo. Pats esu susidūręs šeimoje su fiziniu smurtu ir iki šiol niekaip nepateisinu savo motinos kurių galų ji gyveno su mano tėvu. Kitas skaudus knygos aspektas- vėžys. Kaip Nahida rašo: „Prieš vėžį mes visi lygūs“. Tai liga, kuri gali užklupti bet kurį iš mūsų ir bet kuriuo amžiaus tarpsniu. Ir kai tau pasakoma, kad liko gyventi vos kelios savaitės, tave apima pyktis. Būtent taip jautėsi Nahida. Ji užpyko ant gydytojos ir viso pasaulio, bet labai greitai susitaikė su savo padėtimi. O aš netekau brangiausio žmogaus pasaulyje vėžiui... Pykau ant to vėžio ir kam pasiėmė mano močiutę, bet visas tas pyktis buvo beprasmiškas. Tikrai rekomenduoju perskaityti visiems, kas nesibaido liūdnų knygų.

Įtraukianti istorija. Kupina skausmo ir vilties, nepaleidžianti nuo pirmojo puslapio

Liūdna, jautri, bet tuo pačiu įtraukiančiai graži istorija. vietomis ji kėlė pykti, vietomis šypseną, kartkartėm - užuojautą, bet ji buvo verta kiekvienos praleistos minutės.

Greitai susiskaitanti, kupina jausmu, jautri, kartais kelianti pykti knyga

Labai jautri knyga, liūdna, bet labai gyvenimiška ir įdomi:)

,,Tai buvome mes“Autorius: Golnaz Hashemzaden Bonde . Knygos pasakojimą labai įsijaučiau... Visiška priešingybė pasakojimams su laiminga pabaiga... Kai tikiesi stebuklo... Jo nebuvo...tai pasakojimas kuriame moteris sirgo vėžiu, kurioje buvo daug nepykantos ir begalę nuoskaudų ne tik sau,bet ir savo mamai... Parodoma ką iš tikro mąsto žmogus su tokia liga susitikęs. Skaudu ir sunku nėra joje optimizmo tik realybė. Apie Irano karą ir pabėgimą. Nenumaldomą smurtą prieš moterį iki sąmonės netekimo. Likau labai sužavėta, kad šis romanas kitoks nei įprasta. Aprašymas:Nahida sutinka Masudą tą vakarą, kai ji su šeima švenčia įstojusi į universitetą studijuoti medicinos. Abu aštuoniolikmečiai. Vaikinas papasakoja tikįs laisve ir tuo, kad senąją sistemą reikia sugriauti. Nahidai kova už laisvę virsta naivia svajone. Revoliucija užklumpa juos tarsi meteorų lietus. Tą dieną, kai viskas pasikeis, Nahida pasiduoda jaunėlės sesers Nuros maldavimams ir leidžia jai eiti kartu. Tačiau įvykiai ima rutuliotis daug pavojingiau ir žiauriau, nei galėjai įsivaizduoti, ir Nahida akimirką paleidžia sesers ranką. Tai paženklins visa, kas įvyks paskui. Pasiskolinę pinigų ir įsigiję padirbtus pasus jaunuoliai pabėga į Švediją. Dėl savęs ir kad dukra turėtų ateitį. Po trisdešimties metų moteris pilna pykčio — ant savo ligos, medikų, gyvenimo, suaugusios dukters. Tačiau į pasaulį netrukus ateis anūkė. Gimsta nauja viltis. Gal vis dėlto viskas ne veltui? Golnaz Hashemzadeh Bonde stilius labai lakoniškas, vyrauja trumpi sakiniai. Visgi tai tik privalumas, nes tokiu būdu ji sukuria tokią nežmonišką įtampą, kad vietomis nuo jausmų antplūdžio net oda šiurpsta. G.H. Bonde rašymo maniera primena senovinę persų dainą, kur susipina viskas: džiaugsmas, skausmas, sielvartas, meilė ir, žinoma, neslopstantis ilgesys. Dagens Nyheter Nepamirštama kelionė žmogaus gyvenimu. Golnaz Hashemzadeh Bonde be galo įtaigiai perteikia žmogaus sielos gelmes su visais jai būdingais išgyvenimais. Trumpi, įtaigūs sakiniai — tarsi sproginėjančios emocijos.

Sunki emociškai knyga. Visi jausmai joje gryni, nesumeluoti, "nepatogūs" ir labai tikroviški, ir nuo to knyga tik vertingesnė. Buvo įdomu skaityti

Knyga, su skaudžia istorija. Sunku skaityti tokio pobūdžio knygas, bet nesigailiu, kad ją skaičiau. Rekomenduoju kitiems.