Septyniolikmetė Suada pirmą kartą įsimyli, ir jos meilė sulaukia atsako. Tačiau kaime, kuriame ji gyvena – kaip ir daugelyje kitų Palestinos kaimų, – įsimylėti iki vestuvių tolygu pasirašyti mirties nuosprendį. Todėl Suados šeima nusprendžia „garbę praradusią“ merginą nužudyti.

Kitą dieną po nuosprendžio vidiniame namų kiemelyje besitvarkančią merginą giminaitis apipila benzinu ir padega. Tačiau turėjusi mirti „dėl garbės“ Suada ir jos kūdikis per stebuklą išgyvena, ir, sulaukę vienos prancūzės pagalbos, pabėga nuo savo šeimos į Europą. Tačiau ir čia mergina negali jaustis saugi – gimtosios šalies papročiai jos giminaičius įpareigoja nužudyti ją bet kokia kaina...

Savo ruožtu žiauraus nuosprendžio vykdytojas vietos gyventojų akyse yra didvyris, nes jo nežmoniškas nusikaltimas yra „nusikaltimas dėl garbės“. Nuosprendžio vykdytojas niekuo nerizikavo, nes dėl jo veikos niekas niekada nesikreips į teisėsaugą.

Per metus pasaulyje įvykdoma gausybė panašių nusikaltimų, visuomenė kasmet sužino apie 5000 tokių įvykių, bet niekas negali pasakyti, kiek jų lieka nutylėta...

Per stebuklą likusi gyva Suada išdrįso papasakoti savo istoriją. Tai didvyriškas poelgis, nes pasauliui papasakodama apie savo tragediją moteris rizikuoja būti surasta giminių. Tačiau Suada įsitikinusi – ji privalo kalbėti. Tai vienintelis būdas atkreipti pasaulio dėmesį į barbariškus papročius, kasmet beprasmiškai pražudančius tūkstančius moterų, ir pradėti su jais kovą.