Agnė Žagrakalytė (g. 1979 m.) – poetė, eseistė, literatūros kritikė, prozininkė. 2001 m. Vilniaus pedagoginiame universitete baigė lietuvių kalbos studijas, 2003–2005 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Šiuo metu gyvena Briuselyje. Pirmosios eilėraščių publikacijos pasirodė 1996 m., tais pačiais metais autorė apdovanota Liūnės Sutemos premija už geriausią moksleivišką poeziją. 1998 m. A. Žagrakalytė tapo Poezijos pavasario konkurso „Eilėraščiai per naktį“ laureate. 2002˗aisiais jos kūryba spausdinta K. S. Keyso sudarytame jaunųjų poetų eilėraščių rinkinyje „Six Young Lithuanian Poets“. 2003 m. poetei įteikta Poetinio Druskininkų rudens Jaunojo jotvingio premija už debiutinį eilėraščių rinkinį „Išteku“ (2003), 2009 m. – Elenos Mezginaitės premija už antrą poezijos knygą „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008). Už 2013 m. išleistą romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ A. Žagrakalytė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės, Patriotų ir Augustino Griciaus premijomis. 2014 m. išėjo antroji prozos knyga „Klara“. Autorės knygos pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamų kūrybiškiausių knygų dvyliktukus 2009, 2013 ir 2014 metais.

Pagrindinė Agnės Žagrakalytės poezijos tema – moteriškumo refleksija, įvairios jo formos ir transformacijos. Žaidžiama vyraujančiais socialiniais ir kultūriniais moteriškumo stereotipais, eksperimentuojama moters emocinėmis būsenomis ir jų raiškos formomis. Labai svarbus erotiškumas, juslinis kūnų ryšys ir santykis su aplinkos daiktais. Autorės kūryboje moteris tampa vis sunkiau reprezentuojama: be galo įvairi, drąsi, drastiška, aktyvi, lengvabūdiška, linkusi į depresiją, destruktyvi ir nenuspėjama.

Pasak pačios autorės, naujausias eilėraščių rinkinys „Štai:“ – dešimties metų pasaulio stebėjimas: eilėraščiai apie meilę vengiant savistabos. Šie tekstai jau versti į vokiečių, slovėnų, italų, prancūzų, anglų kalbas, šiuo metu verčiami į lenkų kalbą.