Kaip visada Orhan Pamuk apie sudėtingus dalykus rašo paprastai. Turkijos istorija, religija, politinė situacija, santykis tarp rytų ir vakarų ir daug kitų šiuo metu aktualių dalykų įpinta į pasakojimą. Tinka ir tiems kas ieško įdomaus siužeto, ir ieškantiems geros literatūros.

Kaip visada Orhan Pamuk apie sudėtingus dalykus rašo paprastai. Turkijos istorija, religija, politinė situacija, santykis tarp rytų ir vakarų ir daug kitų šiuo metu aktualių dalykų įpinta į pasakojimą. Tinka ir tiems kas ieško įdomaus siužeto, ir ieškantiems geros literatūros.

Patinka Pamuk'o kūryba, bet ši knyga truputį nuvylė...

Šis politinis romanas iš pradžių mane labai įtraukė. Pasirodė įdomi knyga. Skaitymas suletėjo kai prasidėjo pasaulietinių ir religinių jėgų kovų aprašymas. Gal kad mano menkos žinios apie islamą? Kad ir lėtokai, bet knygą perskaičiau ir ji man labai patiko. Rimta knyga.

Labai daug politikos. Bet kažkas joje intrigavo ir norėjosi tęsti. Nors šiaip sunkiai skaitoma knyga.

Viena tų knygų, kurią nori perskaityti kuo greičiau. Ir ne todėl, kad būtų baisiai įdomu... Iki pusės knygos iš viso nesupratau apie ką čia rašoma (turint galvoje, kad knyga iš viso per 500 psl., sakyčiau ilgoka įžanga). Labiausiai kliuvo tai, kad pasakojimas neturi aiškios esmės. Supinta per daug dalykų: ir politika, ir socialinės problemos, ir tradicijų - šiandienos susikirtimai, ir kultūriniai skirtumai, sakyčiau, net psichologinės problemos, ir meilė... Man - per didelė mišrainė. Skaitydama tikėjausi geriau suprasti turkų ir apskritai islamo tradicijas, mąstymą. Tačiau didelių plonybių arba esminių gijų neapčiuopiau. Nors romano veikėjai kelia problemą, kad europiečiai žiūri į juos kaip į žemesnį sluoksnį, nesupranta ir smerkia, man būtent toks įspūdis apie šiuos žmones ir susidarė: neišsilavinę, kvaili, užsispyrę, buki, tingūs, rezervuoto požiūrio. Kita vertus, kaip sako vienas veikėjas knygos pabaigoje, nereikia viskuo tikėti, kas rašoma, nes sunku perteikti tiesą tekstu, o nematant situacijos tikrai ir gyvai, ją suprasti - sudetinga. Knygos pasakojimo stilius irgi gana sudėtingas. Iš pradžių lyg ir pasakojama veikėjo lūpomis, paskui įsipina rašytojas, galų gale knyga baigiama tarsi ne romanas, o dokumentika. Žinoma, tuose 500 psl. buvo ir šis tas gero, pvz., išminties perliukų. Man labiausiai įsiminė, kad "gyvename ne tam, kad gintume savo įsitikinimus, o tam, kad būtume laimingi". Visgi mano vertinimas 3/5 (Kažkodėl man neleidžia paźymėti 3 žvaigdučių Knygų klubas, pats pažymėjo 4, ir neleidžia taisyti...)

Graži ir liūdna, tikroviška istorija. Patiko truputį mažiau nei "Nekaltybės muziejus", bet vistiek daug pamąstymų pabaigus liko.