Skerdžius Lapinas – ne tik maloningos širdies žmogus, bet ir aistringas kovotojas už medžius! Vinco Krėvės-Mickevičiaus herojus buvo įsitikinęs, kad be miško – žmogus skursta. Magiškas Lapino ryšys su Grainio liepa parodo tai, kad be medžių – mes visi tarsi be oro. Knyga „Skerdžius ir kiti geriausi apsakymai“ simbolizuoja mūsų vienovę su gamta, ji tarsi kvietimas sugrįžti. Į mišką ir į save.

Vincas Krėvė-Mickevičius – įvairių žanrų kūrėjas, išaukštinęs žmogaus individualumą ir pabrėžęs išskirtinį lietuvio santykį su gamta ir savo šaknimis. Šiandien šios idėjos kaip niekad aktualios ir modernios. Supratę, kad kasdienybė mieste mūsų netenkina, netgi dusina, pamažu vienas po kito grįžtame į gamtą, bandome atkurti su ja vienovę, pajusti visą gamtos esybę vaikščiodami miško takais ir brisdami į ežerus, sraunias upes. Atrandame tai, iš ko galime pasisemti energijos ir įkvėpimo. Gamta mums visa tai dovanoja, tereikia sugrįžti į ją.

Apsakymuose „Bobulės vargai“, „Antanuko rytas“, „Skerdžius“ ir epinėje apysakoje „Raganius“ atsiveria protingai sutvarkytas žmogaus ir gamtos vienovės pasaulis. Grįžimas į šį pasaulį šiandien – tikrojo žmogiškumo atgimimas.

Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954) buvo labiausiai išsilavinęs ir perspektyviausias savo laikmečio rašytojas.Įvertinus plačią Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrinių tematiką, galima teigti, kad jis buvo universalus rašytojas. Jo knygų puslapiuose galima sutikti ir XIX amžiaus pabaigos Dzūkijos kaimo žmones, ir senovės Lietuvos kunigaikščius, ir filosofuojančius Rytų išminčius, nepriklausomai nuo temos svarbiausias jo kūrinių akcentas – žmogaus individualybė ir savojo „aš“ identifikavimas.

V. Krėvė-Mickevičius gilinosi į bendrus buities klausimus, į konfliktus, kurie iškyla tarp laisvės ir prievartos, tarp sąžinės ir primestos valios, tarp meilės ir pareigos. Labai įdomi rašytojui buvo žmogiškosios išminties, išminčiaus problema. Išminties pavyzdžių jis rado ir senuosiuose Rytų kultūrose, ir krikščionybės mituose, ir Dzūkijos kaime. Išmintis niekam nepriklauso. Ji nepripažįsta nei laiko, nei erdvės sienų.

V. Krėvė-Mickevičius apdairiai rėmėsi liaudies kūrybos bruožais, jo veikėjai vaizduojami kaip kenčiančios asmenybės, siekiančios bendražmogiškų gyvenimo džiaugsmų. Jis nepasitenkina gyvenimo paviršium, o siekia per pilką kasdienybę įžvelgti giliau, atskleisti visuotinę įvykių ar vaizdų prasmę.