Paskutinis garsiojo girtuoklio Charleso Bukowskio romanas „Skaitalas“ (Pulp, 1994) – postmodernus ironijos, mistikos ir juodojo humoro kokteilis, dedikuotas prastai literatūrai ir parašytas kaip bulvarinių skaitalų parodija, kupina neištikimų žmonų, idiotų vyrų, seksualių ateivių iš kosmoso, viskam abejingų numirėlių balzamuotojų ir neurotiškų paštininkų.

Siužetas verčia pasikasyti galvą net labiausiai išprususius literatūros snobus: nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas mistinio Raudonojo Žvirblio, o Ponia Mirtis užsako surasti garsųjį prancūzų rašytoją Seliną, mat šis, nors mirė prieš keliasdešimt metų, pas ją taip ir nepasirodė...

„Romanas „Skaitalas“ – tai švirkštas su dviem adatomis, variantas be pralaimėjimų. Skaitydama galiu tik pasirinkti, ar gailėsiuos, kad esu, ar gėdysiuos, kad nesu. Bet kokiu atveju į galvą duos priminimas, kad šiame pasaulyje norisi apginti kanarėles, o žmones šaudyti nuo stogų ir bažnyčių bokštų.“
Aistė Miškinytė, „Nemunas“, 2006 m.