Sofija Kolikio – juodaakis žvėriūkštis, greitakojė, skardžiabalsė. Jos geriausia draugė – artimiausia kaimynė Antonija Ruso. Jiedvi gyvena Brukline, Red Huko rajone. Mergaičių šeimos čia persikraustė taip nurodžius jų tėvų bosui. Kai kaimynai klausia Karlo ir Džo, kuo jie užsiima, šie atsako: „Mūsų darbas – padėti žmonėms.“ Tada naujieji kaimynai susipranta ir nebeuždavinėja klausimų. Kiekvieną sekmadienį po mišių Ruso ir Kolikio šeimos susigrūda į automobilį ir važiuoja per Bruklino tiltą pas bosą pietų. Net mergaitės žino – Šeima yra viskas.

Kai gimė Antonija, Karlas apsiverkė ir atsiprašė šilkinių pūkelių ant jos viršugalvio, kad nesugebėjo mesti savo darbo iki dukteriai gimstant. Kai gimė Sofija, Džo pabučiavo žmoną, užsidėjo skrybėlę, nuvažiavo į Žemutinį Ist Saidą ir nusipirko pistoletą. Karlui dingus, visi supranta, kad jo nebėra. Iš Antonijos motinos lieka tik kevalas. Ir ji žino, kas kaltas. Antonija neleidžia sau tuo patikėti – jei dėdė Džo kaltas dėl jos tėvo mirties, ji nebeturės artimų žmonių.

Sofijos ir Antonijos draugystėje nėra vietos kitiems vaikams. Antonijai atrodo, kad be Sofijos ji išpleventų, virstų nakties oru. O Sofija komfortiškai jaučiasi nedalomo draugės dėmesio centre, toje šviesoje tampa vis ryškesnė. Jos jaučia viena kitą tarsi būtų vienis. Tuo pat metu abi tampa moterimis, žmonomis ir gimdo vaikus. Sulaiko viena kitą, kai prieš akis atsiveria bedugnė. Padeda neuždusti mažame pasaulyje, į kurį jas uždarė Šeima. Tačiau kai vieną lemtingą vakarą tam pasauliui iškyla grėsmė, tik viena iš jų gali nuspausti gaiduką...