Raudonio gatvė

Nagingas, bet tartum šiam pasauliui netinkantis svajotojas bando susikonstruoti skraidyklę. Po, anot miestelėnų, užnuodyto Šešėlių ežero ledu tūno piktavalė dvasia. Keista mergaitė kaip kalėdinę dovaną draugui pasižada padegti sorgų lauką. Miestą sukrečia taksistų žmogžudystės. Tai fragmentai iš trijų šiuolaikinio kinų rašytojo Shuang Xuetao apysakų, publikuojamų „Raudonio gatvėje“.

Visos šios istorijos susijusios su realia Janfeno, arba Raudonio, gatve, lyg spiralė juosiančia Šenjango, autoriaus gimtojo miesto, pakraščius atšiauriuose Kinijos šiaurės rytuose. Mao Zedongo laikais čia klestėjo industrija, fabrikai ir kasyklos, tačiau šaliai pereinant į rinkos ekonomiką likimo valiai palikti gyventojai susidūrė su negandomis, įsigalėjusiomis pokyčių neatlaikiusiame Šenjange – nedarbu, skurdu, alkoholizmu, smurtu. Būtent Raudonio gatvėje ėmė kurtis našlaičiai, nusikaltėliai, eretikai ir pusdieviai – visi, nesugebėję prisitaikyti prie Kinijos modernėjimo. Jie ir tapo Shuang Xuetao pasakojimų herojais.

Nors prisotintos tamsaus postindustriškumo, šios daugiabalsės istorijos net ir beviltiškiausiais momentais spindi viltimi ir bendruomenišku gerumu, puikiai atskleidžia unikalų Shuang Xuetao stilių, kritikų vadinamą fabulistiniu noir, kuriame purvinas realizmas derinamas su fantastiškumu, o aštrių socialinių temų gvildenimas – su taikliu humoru. Raudonio gatvė, pateikdama tirštą sparčiai kintančios bendruomenės portretą, parodo ne tik nematomus iššūkius, kuriuos patiria prie besikeičiančios santvarkos neprisitaikę gyventojai, bet ir netikėtą, švelnią malonę, kurią jiems vis vien pavyksta atrasti.