Knygos pradžia labai užkabino, šypsojausi skaitydama ir norėjau dar. Tačiau sulig didėjančiu perskaitytų puslapių skaičiumi skaitymo malonumas mažėjo atvirkštine proporcija - apsakymų temos nebestebino ir nebedžiugino taip, kaip pradžioje - kiek gali mėgautis žiūrėdamas į valkataujančius vėl nepriklausomos Lietuvos jaunuolius, nuolat geriančius, vemiančius ir atliekančius kitus fiziologinius žmogaus reikalus? Kunigo Paltanavičiaus kėlionės į kosmosą - sucks, jas iš knygos iš viso mesčiau lauk. Pakankamai gerai išryškintos socialinės epochos problemos, tema išpildyta. Tuo laikmečiu Vilniuje negyvenau, tad nuoširdžiai buvo įdomus aprašomas miesto fonas. Personažų paveikslai įtaigūs. Autoriaus pasirinktas pasakojimo būdas Vilniaus tuometiniu žargonu, pasitelkiant satyrą/groteską - nebe naujiena literatūroje, tačiau puikus. Visgi mano kuklia nuomone, ši knyga nėra literatūros viršūnė.