Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje.

Pasaulinį garsą rašytojui pelnė romanas „Šimtas metų vienatvės“ (1967). Tai buvo naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių, kurių garsiausi yra „Patriarcho ruduo“ (1975), „Meilė choleros metu“ (1985), „Apie meilę ir kitus demonus“ (1995).

Márquezo knygose svarbiausia ne įvykiai, o nekasdieniškos, turtingos žodžių, kvapų ir spalvų istorijos. Jo romanai lyg sodrus juodas šokoladas, kurį valgai lėtai skonėdamasis. Márquezo tekste visko tiek daug, kad reikia laiko tikram malonumui patirti.

Magiškai geidulingas, bet sykiu ir nekaltas romanas „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ pasakoja apie eilinį žurnalistą, savo devyniasdešimtojo gimtadienio išvakarėse nusprendusį „padovanoti sau vieną beprotiškos meilės naktį“.

Kūrinyje autorius aprašo keletą lemtingų susitikimų. Pirmąsyk išvydus nedrąsią Delgadiną, miegančią visiškai nuogą viešnamio kambaryje, jo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Ji paskatina pasakotoją prisiminti kitas gyvenime sutiktas moteris, kekšes, besimylinčias už pinigus. Tik dabar jis supranta, kad „seksas – paguoda tiems, kuriems trūksta meilės“.

Meilė visada buvo pagrindinė G. G. Márquezo kūrybos tema. Jis įsivaizduoja ją kaip tvirtovę, saugančią nuo viską nušluojančių laiko šuorų ir jaudinamai pasakoja apie senatvės negandas, išaukština džiaugsmą mylėti.