Grafinė novelė „Persepolis“ (iš prancūzų k. vertė Raimonda Kraujelienė) griauna Lietuvoje įsigalėjusį mitą, jog komikso žanras esąs orientuotas į primityvią, paviršutinišką tematiką ir gali dominti tik jaunesnio amžiaus skaitytojus. Irane gimusios Marjane Satrapi autobiografiniais faktais paremtas „Persepolis“ pirmą kartą pasaulį išvydo 2000 m. Prancūzijoje. Vos išleistas, jis pelnė daugybę solidžių apdovanojimų, tarp kurių paminėtinas tarptautinio Angulemo festivalio „Coup de Coeur“ metų grafinės novelės prizas. Knyga išversta net į 23 kalbas, pagal ją 2007 metais pastatytas animacinis filmas buvo apdovanotas Kanų festivalio Didžiuoju žiuri prizu.

„Persepolis“ išgarsėjo ne tiek dėl neįprasto grafinio žanro, kiek dėl nuoširdžios ir aktualios istorijos, įtraukiančios skaitytoją nepaprasta įtaiga bei užburiančiu humoru. Mažos mergaitės Marži likimas persipina su Irano revoliucija, pranašavusia socialinį teisingumą, tačiau virtusia religinių fanatikų viešpatavimu. Pasibaigus Irano ir Irako karui mergaitė išsiunčiama mokytis į Europą, kur ji supranta, kad gyvenimas taikioje šalyje irgi gali atnešti daug skausmo, o tarpkultūrinis dialogas ne visada būna lengvas.

„Persepolio“ pasirodymas Europoje sukėlė daug diskusijų tiek kultūros, tiek politikos srityje. Būtent šio kūrinio dėka daugelyje šalių komiksas įsitvirtino kaip visavertis literatūros žanras, vienijantis žodį su piešiniu. „Persepolio“ svarba pasireiškė ir politinėse diskusijose apie žmogaus laisves bei moterų teises. Grafiniame romane subtiliai perteikiama M. Satrapi pasaulėžiūra, kuri ryžtingai kovoja tiek prieš čadrų draudimą Prancūzijos mokyklose, tiek prieš čadrų prievolę Teherane. „Persepolis“ šiandien ragina kvestionuoti didžiąją politiką, kuri kartais demonizuoja gimtąją autorės šalį, todėl jos paprastų žmonių istorijos lieka neišgirstos.