Italų rašytojas Primo Levi gimė 1919 m. Turine, liberalioje žydų šeimoje. Baigęs mokyklą, studijavo chemiją. Antrojo pasaulinio karo metais prisijungė prie antifašistinio pasipriešinimo judėjimo grupės, tačiau netrukus grupės nariai buvo areštuoti; jo bendražygiai italai neišvengė mirties, o Levi, prisipažinęs esąs žydas, 1944 m. vasarį pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui, grįžo į gimtuosius namus Turine, dirbo chemiku, vedė ir susilaukė dviejų vaikų.

„Esu žmogus, kurį išgelbėjo jo amatas“, – apie save yra sakęs Primo Levi (1919–1987), rašytoju tapęs po dramatiškos Aušvico patirties. Sugautas kaip partizanas ir deportuotas, nes žydas, lageryje Levi stebuklingai išgyveno paskirtas į chemijos laboratoriją: paradoksalu, didžiausiame moderniosios Europos „mirties fabrike“ veikė ir galinga Trečiojo reicho gumos pramonė, paremta vergišku belaisvių darbu. Šia prasme tolesnėje šio italų rašytojo kūryboje galima įžvelgti pastangas grąžinti darbui žmogiškąją vertę ir prasmę, – paniekintas ir išjuoktas šūkio Arbeit macht frei virš lagerio vartų. Ne išimtis ir Periodinė elementų lentelė: pasirodžiusi 1963 m., o 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkojo instituto paskelbta geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga.

Panašiai kaip distiliuojama materija keičia pavidalus ir būsenas, išsigrynindama į esenciją, spiritus, taip ir šių puslapių pasakotojas – savotiškas alchemikas – patiria egzistencinius virsmus, bando koncentruoti, iškristalizuoti, sverti ir apdoroti kalbinę žaliavą ieškodamas esminių tiesų. Argonas, geležis, fosforas, gyvsidabris, auksas – kiekvienas šių elementų skleidžiasi kaip gyvenimiškos patirties metafora, individualios ir kolektyvinės atminties dėlionė, poetiškai dėliojama į 21 apsakymą. Drauge tai duoklė žydiškoms rašytojo šaknims bei nuostabiai chaotiškam Pjemonto žydų pasauliui su jo unikaliu žargonu ir žmonėmis, kuriuos pasiglemžė neapykanta ir sunaikinimo tyla.

Toma Gudelytė