„Paukščių čiulbėjimas“ — anglų moderniosios literatūros klasika. Neįtikėtinai emociškai galingas pasakojimas apie nepalaužiamą žmogaus dvasios stiprybę ir meilę.

Ši istorija prasideda Šiaurės Prancūzijoje 1910 metais. Jaunas anglas Stivenas Reisfordas  atvyksta į Amjeną dirbti, apsistoja Azerų šeimos namuose. Izabelė Azer — šių namų šeimininkė, jauna, daili ir... beviltiškai nelaiminga santuokoje. Magiška miestelio atmosfera ir Izabelės grožis užburia Stiveną. Moteris dar bando priešintis draudžiamiems jausmas, bet širdis nerimsta. Du jauni žmonės neria į meilės ir aistrų verpetą. Tačiau įsiplieskę galingi jausmai tarsi išblėsta: nieko nepaaiškinusi Izabelė jaunąjį anglą palieka.

Istorija persikelia į 1916-ųjų Flandriją. Stivenas — Vakarų fronto karininkas. Jo vadovaujami pėstininkai kasa tunelius niekieno žemėje. Ilgomis tarsi amžinybė karo dienomis mezgasi neišardoma vyrų draugystė. Jų pokalbiai apkasuose dažnai persmelkti kažkur laukiančių artimųjų ilgesio ir, žinoma, mirties nuojautos. Ir vis įkyriai kirbančio klausimo: kaip reikės gyventi, kai visas šitas košmaras baigsis?

Stiveną palaužė nelaiminga meilė ir karas, visgi dėl kovos draugų jis pasiryžta išgyventi. Per atostogas vėl atsidūręs Amjene, atsitiktinai susitinka savo mylimosios Izabelės seserį Žaną. Ar Žana atskleis sesers jai patikėtą paslaptį? Ar Stivenas sužinos turintis dukrą? Betgi štai likimo grimasa — kaip tik dukra ir išpildys kadaise Stiveno žygio draugui duotą pažadą.