Pagaunama ir nepagaunama

Nauja kunigo Juliaus Sasnausko OFM knyga – gyvenimo ir tikėjimo išmintį perteikiančių esė rinkinys. Jose mėginama užčiuopti tikrumą tikėjime ir kasdienybėje, mokoma atlaidumo ir meilės tam, kas netobula, kviečiama būti seserimis ir broliais, nes „nebus kitos galimybės ištverti blogųjų naujienų srautą, lengvinti visuomenės pečius prislėgusią negandų naštą.“Tai ir pasivaikščiojimų po Vilnių tąsa, iki mažiausių ženklų pažįstamų gatvelių bylojimai.

Pagaunama ir nepagaunama – tuos žodžius sykį mėginta pritaikyti Velykų tikrovei. Tačiau jie tiktų ir kiekvienai mūsų pastangai brautis į dieviškąsias sritis, ieškoti jų atsispindėjimo savyje ar šalia savęs. Nežinau, nepamatuosi, kuri ano pasaulio dalis visada lieka -- ir privalo likti -- apimta gūdžios paslapties, nepažini, gal net uždrausta mirtingam žmogui. Koheletas, Biblijos išminčius, viską buvo atidavęs rūkų rūkui. Kiti su tuo nesutiks, geis išimties, juos akins Dievo pažadas susitikti, atskleisti save, duoti ženklą. Taip ir leidžiamasi gaudyti kažin ko, ką juo toliau, juo sunkiau įvardyti ir apsakyti. Bet trauka didžiulė. Juk tai, kas pasigauna anoje nepagaunamybėje, būna gražu, stipru, kitoniška. Pagaunama visur – žmonių judėjime, per geras ir baisias istorijas, po bažnyčių skliautais, medžio pavėsyje, atsivertus knygą, čiauškant žvirbliams, savo miesto ir savo širdies užkaboriuose, po žeme. Ar nėra pavojaus padauginti ar apsirikti? Galbūt. Sutinku su tokia rizika. Perskaičiau, kad Dievas gali pasirinkti ir tai, ko visai nėra.

Kai vasaros rytmečiais susirenkame švęsti liturgijos Kristaus laiptų koplyčioje

ir kai pabudęs Vilnius būna čia pat už durų, su ūžiančiais automobiliais, su bažnyčią

aplenkiančiais vilniečiais, nuolat pagalvoju: mes prie altoriaus esame ir už

juos, kad dangui prabilus galbūt panašiai kaip Paulius išgirstume, jog šis miestas

tebepriklauso Viešpačiui. Todėl vertas maldos, rūpesčio, meilės pastangų.