Jeigu knyga būtų jausmas, tai „Nešlovė“ man būtų meilė. Kalbu apie tą meilę, kurioje sutelpa daug skirtingų atspalvių: džiaugsmas, susižavėjimas, baimė, nerimas, neapykanta. Taip, meilė, nes šis jausmas ne tik apibrėžia tarpusavio santykius, bet ir priverčia suvokti patį save. Knygą skaičiau antrą kartą ir vis prisiminiau tą stiprų jausmą, kuris buvo apėmęs pirmą kartą. Jausmas, kuris kankina ir pykina savo tiesumu bei žiaurumu, , bet žavi ir džiugina autoriaus gebėjimu įtaigiai pateikti istoriją ir paliesti skaitytoją.
„Jam reikėtų visa tai baigti, mesti tą žaidimą. Kažin, galvoja jis, kiek metų buvo Origenui, kai jis išsikastravo? Nelabai elegantiškas sprendimas, bet sentavė taip pat nėra elegantiška. Taip bent jau išsivaduoji nuo susikaupusio šlamšto ir gali visas mintis skirti tinkamiausiam seno žmogaus užsiėmimui: pasiruošimui mirčiai.“
52-ų Deividas Luris – niekuo iš aplinkinių neišsiskiriantis Keiptauno universiteto profesorius. Nors ir sensta, metai jam ne problema – kas savaitę profesorius lankosi pas prostitute, o vėliau net užmezga romaną su studente. Kol prisidirba. Ir tada BAM! Nešlovės akimirka!
„ Koks pažeminimas, - pagaliau sako jis. – Tiek daug vilčių, ir šitokia pabaiga.
- Taip, sutinku, tai pažeminimas. Bet gal tai ir labai gera proga pradėti iš naujo. Gal turiu išmokti su tuo susitaikyti. Pradėti nuo visiško nulio. Be nieko. Ne „be nieko, išskyrus...“ Tiesiog be nieko. Be kozirių, be ginklų, be nuosavybės, be teisių, be orumo.
- Kaip šuo.
- Taip, kaip šuo.“
Neišsiplėsiu ir neatpasakosiu siužeto, nes nebus įdomu skaityti. O išties yra ką. Coetzee nėra patogus rašytojas. Jis kalba tiesiai šviesiai apie dalykus ir išgyvenimus taip, kaip yra, nieko nepagražindamas, tačiau priversdamas susimąstyti. Personažai – paprasti mirtingieji su savo klystkeliais, nuopuoliais ir savo istorijomis. Senatvė, tėvų ir vaikų santykiai, rasizmas, išsiskyrimas, nuopuoliai ir, žinoma, nešlovė – kertinės kūrinio temos. Ten tiek spalvų, tiek atspalvių, tiek sumišimo viduje, kuris persekios, apie kurį galvosit. Paliečia tas Coetzee dūšią, nieko kitaip ir neišgalvosi.