Meksikoje penktajame dešimtmetyje viskas atrodė įmanoma, prisimena knygos pasakotojas Karlas: nors tuos metus nužymėjo poliomielitas, snukio ir nagų ligos protrūkis ir potvyniai, viską nukloję plakatai su prezidento veidu skelbė pažangą; nors valdžia buvo korumpuota, o socialinė atskirtis vis gilėjo, visus vienijo noras ragauti kokakolą ir viskį, vairuoti kadilakus ir biuikus. Paplito amerikietiški komiksai, angliški žodžiai ėmė spraustis į ispanų kalbą, o įprastus žaidimus keitė kitoje pasaulio pusėje vykstančių neramumų įkvėpti „mūšiai dykumoje“ – popamokiniai rajono vaikų kiemo karai. Atrodė, kad naujoji modernizacijos era staiga atsikratė senojo Meksikos pasaulio.  

Tačiau jokia Karlo, pamažu tampančio paaugliu, patirtis nenusileido intensyvumu tyrai ir svaiginančiai meilei, ištikusiai susipažinus su draugo Džimo mama. Šio susižavėjimo, neįmanomo troškimo ir asmeninės transformacijos istoriją, atkuriamą dabarties Karlo, lydi pasakojimas apie kintančią aplinką ir šalį, modernėjantį žvilgsnį. Mūšiai dykumoje – lengvas, nuoširdus kūrinys, dingusio pasaulio liudijimas, tikslus šalies ir laiko, kuriame meilė ir smurtas visad gyvavo šalia vienas kito, pjūvis.