Romano herojus, autoriaus alter ego, Henris Činaskis − jam jau per penkiasdešimt − sutinka daug moterų, virste virstančių į jo lovą. Jis geria ir dulkinasi, daro tai meistriškai ir net romantiškai sentimentaliai, giliai širdyje trokšdamas vienos vienintelės meilės...

Romaną Moterys (Women, 1978) Charlesas Bukowskis sukūrė jau perkopęs penktąją dešimtį, tapęs pripažintu Jungtinių Valstijų poetu ir prozininku. Šiame literatūros chuligano kūrinyje, kaip ir ankstesniuose, verda žemųjų Amerikos sluoksnių gyvenimas. Absurdiškos ir politiškai nekorektiškos situacijos, vulgarumu trenkiantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai − rašytojui būdingu emociškai tiksliu, autoironijos ir humoro kupinu stiliumi.

Literatūros chuliganas Charlesas Bukowskis (1920–1994) nuo pat vaikystės svajojo tapti garsiu rašytoju. Jo svajonėms nesutrukdė nei veidą subjaurojusi liga, nei tėvo diržas, nei nesėkmingas literatūrinis debiutas. Žurnalai jaunojo Bukowskio kūrybos nespausdino, todėl 1946 m. jis nusprendė mesti rašyti ir pradėjo gerti. Dešimtmečius trukusį gėrimo maratoną nutraukė skrandžio opa ir alimentai. Tada Bukowskis nutarė aprašyti savo girtuoklysčių metus... Ir parašė pirmąjį kontrkultūros šedevrą.

Šiandien Ch. Bukowskis tituluojamas literatūrinio andergraundo karaliumi. Literatūros kritikas Glennas Esterly apibūdino Bukowskį kaip didybės manijos apsėstą poetą ir novelistą, griuvena tapusį nepataisomą nusikaltėlį ir girtuoklį, mergišių, klasikinės muzikos aistruolį, pornografijos rašytoją, mylintį tėvą, seksistą, genijų, užkietėjusį žirgų lenktynių lošėją, benamį, antitradicionalistą, skandalistą ir ekstarnautoją.

Lietuviškai yra išleisti šeši Ch. Bukovskio romanai – „Paštas“ (2004, 2008), „Skaitalas“ (2005), „Moterys“ (2006, 2011), „Arklienos kumpis“ (2007), „Faktotumas“ (2008), „Holivudas“ (2010) ir poezijos rinkinys „Pragaras skirtas vienišiems“ (2007).

„Jei būčiau gimęs moterimi, – tikrai būčiau tapęs prostitute. O kad jau teko gimti vyru, nuolat geidžiau moterų, kuo labiau ištvirkusių, tuo geriau. Dorųjų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti sau. Dažniausia troškau prostitučių ar moterų iš žemiausių sluoksnių, nes jos išmanė reikalą, buvo kietos ir neturėjo jokių asmeninių pretenzijų. Joms išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors to kaina ir būtų buvus didžiulė. Visais atvejais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su moterimis, su moters idėja.“ (Ch. Bukowski)