“Milarepa” – antroji “Neregimybės” ciklo knygelė, kurioje garsus prancūzų rašytojas Erikas Emanuelis Šmitas Tibeto budizmo dvasia pasakoja apie Milarepą, atsiskyrėlį ir poetą, tikrai gyvenusį 1040–1123 m.

Paryžietis Simonas kasnakt sapnuoja tą patį sapną, kuriame regi kalnus, lūšnelę ant uolų, dūlėjančius šunų kaulus. Kavinėje paslaptinga moteris įmena jam šią mįslę: į jį reinkarnavosi Milarepos dėdė Svastika, visą gyvenimą žiauriai nekentęs sūnėno. Norėdamas ištrūkti iš šio ciklo, Simonas privalo šimtą tūkstančių kartų papasakoti tųdviejų vyrų istoriją. Jis ją ir papasakoja, susitapatindamas tai su vienu, tai su kitu, ir galop pasidaro nebeaišku, kur čia sapnas, o kur tikrovė. Ir ar tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip mes ją suvokiame?

Eric-Emmanuel Schmitt – garsus prancūzų rašytojas ir dramaturgas, kurio kūriniai išversti į 22 kalbas, o pjesės statomos 27 šalyse – gimė 1960 m. Liono priemiestyje. Jam buvo pranašaujama kompozitoriaus karjera, bet jis pasirinko literatūrą. Apsigynęs daktaro disertaciją “Didro, arba gundymo filosofija”, dėstė filosofiją Šerbūro licėjuje ir Šamberi universitete.

2000 m. už savo kūrybą E. E. Šmitas apdovanotas Prancūzų akademijos teatro premija.

Lietuvių kalba yra išleista jo knyga “Smulkūs vedybiniai nusikaltimai” (“Alma littera”, 2004).

Didelį pasisekimą turėjo “Neregimybės” ciklas, į kurį įeina keturios knygos, simbolizuojančios keturias religijas: “Oskaras ir ponia Rožė” – krikščionybę, “Milarepa” – budizmą, “Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės” – islamą, “Nojaus sūnus” – judaizmą.