Šiaulietės prozininkės pirmojoje novelečių knygoje fragmentiškai perteikiama socialinė ir egzistencinė tikrovė. Potekstėje nuolat keliami klausimai, kas slypi po žmogaus savivoka, bendravimu su kitais žmonėmis ir nekasdienio gyvenimo siužetais. Galima nujausti, kad daugelio novelečių pretekstas – stiprūs, gilūs ir psichologiškai traumuojantys įvykiai. Išeitis iš šių būsenų – verbalinė realybė, susiliejanti su fotografiniu vaizdu, primenančiu XX amžiaus antrosios pusės lietuvių humanistinės nespalvotos fotografijos tradiciją. Autorė pasiekia tokį tikroviškumo lygmenį, kad žodžiais kuriami vaizdai tampa siurrealistiški, empatiško skaitytojo atpažįstami kaip saviti ir kartu savi.