„Mėlynasis kalnas“ – epinis pasakojimas apie žydų naujakurių mėginimus įsitvirtinti Palestinos krašte iki susikuriant Izraelio valstybei. Jų istoriją pasakoja Baruchas – kaimo įkūrėjo vaikaitis, vykdantis senelio valią. Jam priklauso kapinės, kuriose palaidota naujakurių karta ir svajoja atgulti su ja susiję Amerikos žydai.

Baruchas – dramatiško likimo našlaitis, kurio senelis XX a. pr. su dviem draugais atsikėlė į Pažadėtąją žemę iš Ukrainos. Trijulės įkurta „Feigės darbininkų draugija“ tapo tikra vietos legenda. Senelio pasakojamos istorijos susipina su Barucho vaikystės prisiminimais apie spalvingus trijų kartų kaimo gyventojus. Nestokodamas ironijos ir atjautos pasakotojas atskleidžia, kad narsa ir ryžtas, idealizmas ir pastangos įsitvirtinti naujame krašte slepia neretai tragiškus žmonių likimus, o didvyriškumas – absurdą ir aklą užsispyrimą.

Šis romanas – įtaigus ir meistriškas magiškojo realizmo pavyzdys, kuriame išsitrina ne tik tikrovės ir vaizduotės, bet ir laiko ribos. Fantazijos ir mito elementai įpinami į intriguojančias kaimo gyventojų istorijas, o jų gyvenimai susilieja į vieną bendrą likimą ir visos šalies istoriją.