Gabrielis García Márquezas (1928–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje. Tėvai Gabrielį, vyriausią iš šešiolikos vaikų, paliko auklėti seneliams – močiutei, aiškiaregei, ir seneliui pulkininkui, Nepriklausomybės karų veteranui. Vaikystės miestelis ir senelių pasakojimai atsispindėjo visoje rašytojo kūryboje. „Jis kuria ir istorijas nuo vystyklų“, – sakydavo jo senelis.

Labiausiai rašytoją išgarsino romanas „Šimtas metų vienatvės“ (1967) – naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Meistro plunksna parašyti ir kiti garsūs romanai: „Patriarcho ruduo“ (1975), „Meilė choleros metu“ (1985), „Apie meilę ir kitus demonus“ (1995). 1982 m. rašytojas iš Meksikos grįžo į Kolumbiją, kur gyveno iki mirties kaip įžymiausias savo šalies pilietis.

Romanas „Meilė choleros metu“ skiriamas rašytojo žmonai Mersedesei, su kuria jį siejo daugybė laimingų ir nelabai sėkmingų, vargo ir šlovės metų (ji ir mirė tais pačiais metais kaip Márquezas). Jų meilė atlaikė visus išbandymus, tad nenuostabu, kad ir šis romanas apie meilę, ištikimą ir ištvermingą, apie pusšimtį kantraus laukimo metų. Tiek laukti teko Florentinui Arisai, romantiškam neturtingam jaunuoliui, kuris galiausiai sulaukė ir turto, ir mylimosios Ferminos Dasos, nors abu iki tol nugyveno spalvingą, pilną nuotykių gyvenimą.

Pagal šį romaną britų režisierius Maikas Njuelis (Mike Newell) sukūrė filmą. Jo premjera įvyko 2007 m. spalio 4 d. Rio de Žaneiro kino festivalyje.