Gyvenime galime suklysti ir dažnai klystame. Bet niekada tai netrunka amžinai.

Keturiolikmečio Salvatorės galvoje siautėjo karas, kraujyje virė kokainas, kojinėse jis nuolat nešiojosi du pistoletus. Jis buvo vienas gaujos „Pakvaišusios galvos“ lyderių. Gatvės gyvenimas, metų metai kraujo. Dar nė nesulaukus trisdešimties – kalėjimas ir jau pažymėtas likimas. Tačiau gyvenimas nustebina net ir pačią tamsiausią, beviltiškiausią akimirką.

Šis romanas pasakoja tikrą autoriaus istoriją: nuo pragaro Valdemoro kalėjime Ispanijoje iki atgimimo ir šiandienos, tapus vienu gerbiamiausių italų aktorių. Šis romanas ir apie mus: mūsų baimę parkristi, o parkritus – nepajėgti atsikelti, apie išdavystę, atleidimą, kerštą, nenumaldomą laisvės troškimą, apie džiugius ir liūdnus jausmus, kuriuos patiriame, jeigu gyvename iš tiesų, apie mus užvaldančią dykumą, jeigu tik plaukiame pasroviui patikėję, kad jau viskas už mus nuspręsta.

Ši knyga – apie žodžių ir literatūros galią, meilę knygoms, galinčią pakeisti žmogaus gyvenimą. Salvatore Striano, visai kaip knygos „Šantaramas“ autorius, – gyvas to pavyzdys. Jo asmeninė, sukrečianti audra – pats tikriausias, gražiausias liudijimas.

Salvatore Striano (1972) gimė ir augo pačioje Neapolio širdyje, viename rajonų, kuriuose karaliavo mafija. Devynerių vagiliaudavo, keturiolikos jau platino ir kokainą; nors slapstėsi nuo teisėsaugos, buvo suimtas ir įkalintas. O kalėjime jis pagaliau atrado literatūrą, W. Shakespeare’ą, teatrą, pajuto gydomąją jų galią. Tapęs aktoriumi,  Matteo Garrone’s filme „Gomora“ suvaidino kamoros narį; 2012 m. filmas „Cezaris turi mirti“ (pagal W. Shakespeare’o dramą „Julijus Cezaris“), kuriame jis vaidino, Berlyno kino festivalyje pelnė „Aukso lokį“.