„Luzitanija“ – utopinis romanas, paremtas tikra istorija apie Belgrado psichiatrijos ligoninę per Pirmąjį pasaulinį karą. Okupantų valdžios išvengusi miniatiūrinė teritorija knygoje virsta parlamentine respublika, atskirta bendruomene, kur gydytojai ir ligoniai yra lygiateisiai. Beprotnamio įvaizdis pasitelkiamas kaip alegorija, kuria atskleidžiama pagrindinė romano idėja: protas ir beprotybė nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, nes jie abu priešpriešinami žmogiškajai kvailybei. O ši neretai aukštinama ir šlovinama, jai suteikiama valdžia. 

Pasitelkdamas istorinius faktus ir lakią vaizduotę, autorius vedžioja mus Vakarų fronto apkasais ir požeminiais tuneliais, psichiatrijos ligoninės koridoriais, Belgrado, Vienos ir Niujorko gatvėmis, paslapčių kupinomis Gamtos muziejaus arterijomis. Romanas nagrinėja proto ir beprotybės priešpriešą, įspėja dėl žmogaus siekio viskam viešpatauti, karo beprasmybės, nacionalizmo pavojų. Gausybė spalvingų personažų, fantasmagoriškų įvykių ir istorijų, vietos ir laiko neapibrėžtumas priartina romaną prie magiškojo realizmo. Dėl alegorinio rašymo stiliaus jis lyginamas su José Saramago kūryba. 

Dejan Atanacković (g. 1969) – serbų menininkas, rašytojas, parodų kuratorius, vizualiųjų menų ir kultūros profesorius, dėstantis Florencijos ir Sienos universitetuose. Pastaraisiais metais autorius veda dirbtuves, per kurias rutuliojamas studentų ir psichikos ligonių dialogas, taip pat skaito paskaitų ciklą, skirtą žmogaus kūno vaizdavimo istorijai. Debiutinis jo romanas „Luzitanija“ 2017 m. Serbijoje pripažintas geriausiu metų romanu