Leonardas da Vinčis – viena garsiausių ir didžiausią susidomėjimą keliančių pastarojo tūkstantmečio asmenybių. Genialusis Renesanso laikotarpio dailininkas, kurio paveikslai – „Mona Liza" ir „Paskutinė vakarienė" – tapo ne tik meno istorijos, bet ir šiuolaikinės popkultūros ikonomis, po savęs paliko kvapą gniaužiančių išradimų, nebaigtų šedevrų ir gerokai laikmetį pranokusių įžvalgų palikimą.

7 200 puslapių užrašuose liko brėžiniai, skaičiavimai ir temų, kurios žadino Leonardo smalsumą, analizė: nuo šviesos teorijos ir skraidančių aparatų iki miestų planavimo ir smulkios žmogaus širdies anatomijos. Biografijų meistrui Walteriui Isaacsonui šie užrašai tapo pagrindine darbo medžiaga, kuria remdamasis jis veda skaitytoją ilgo Leonardo da Vinčio gyvenimo keliu, atskleisdamas smalsaus, greitai užsidegančio ir eklektiško, nepaisančio įstatymų, neslepiančio savo homoseksualumo, vegetaro, kairiarankio, neretai išsiblaškiusio ir netgi šiek tiek eretiško kūrėjo paveikslą.

Knygoje publikuojamos spalvotos reprodukcijos, kruopščiai aprašomi tapybos genijaus vardą pelnę kūriniai, užrašų detalės ir reikšmingiausios schemos leidžia įdėmiai pažvelgti į genijaus kūrybinę virtuvę: kaip jis, žiūrėdamas į tas pačias krintančias klostes, matė, kad tikrovėje nėra jokio kontūro, tik šešėlių perėjimas, kaip pats bandė suprojektuoti idealų miestą, kaip paveiksle taisė šv. Jeronimo petį po dešimtmečio išsiaiškinęs, kad toje vietoje ne viena, o dvi gyslos, kaip suko galvą apie nepaprastą genio liežuvėlio fiziologiją arba kaip pastebėjo, kad visoje gamtoje – žmogus ne išimtis – egzistuoja tokie patys proporcijos dėsniai.