Nomeda Marčėnaitė – dailininkė keramikė, nuo 1990 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Televizijos laidų vedėja, labdaros projektų organizatorė. „Lėlė“ – pirmoji jos knyga vaikams. Tai istorija apie mergaitę, kuri mamai išvykus dirbti į Airiją gyvena pas savo močiutę kaime. Geriausia jos draugė – Lėlė. Suradusi ant aukšto porcelianinę lėlės galvą, iš tuščio drobinio maišelio padarė jai kūną, ir nuo tada juodvi kartu tyrinėja aplinkinį pasaulį, kartu sulaukia grįžtant mamos. Knyga iliustruota autorės.

Vieną dieną mano gyvenime atsirado mergaitė. Lyg iš niekur. Bet ne be reikalo, matyt. Dar visai mažutė. Liūdnokų akių, niekaip neišsirenkanti sau vardo. Tik ilgainiui supratau, kad mes susitikome ne atsitiktinai. Porą mėnesių sekiau jai įkandin. Kad pamatyčiau, jog už kiekvieno kampo vis dar slapstosi stebuklai, maži dalykai gali būti dideli, kaip ir maži žmonės išmintingi, o daiktai kartais gyvesni ir už gyvuosius. Esu jai dėkinga, kad nevengė manęs ir sakė tik tiesą.    Mergaitei reikėjo Lėlė, kad jos pasaulis nušvistų. O man reikėjo mergaitės. Gal ir tau vertėtų su ja susidraugauti. 

Nomeda   

  *   *   *

Mergaitė dairėsi, bandė kilnoti šalia esančius daiktus, net senos komodos stalčius patikrino, bet lėlės kūno niekur nesimatė. Gal močiutė žinos.      Na tikrai, su šita lėle, tiksliau, su jos galva, iškart viskas buvo kitaip. Juodvi patiko viena kitai. Aš neturiu mamos, o tu pametei savo kūną. Mes galėtume susidraugauti. Mes abi vienišos. Lėlė negalėjo jaustis kitaip. Jos buvo reikalingos viena kitai.     

*   *   *

Būna, kad garsai gyvena vieni, jiems net nereikia žmonių. Ant aukšto gyvena daiktai, o bažnyčioje garsai. Mat kaip, yra dalykų, kurie nesikeičia. Kai paskutinįsyk buvau bažnyčioje, man irgi pasirodė, kad ji ne žmonių.– Močiute, čia tikrai negyvena Dievas, čia gyvena garsai.– O varge, ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių.Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka.– Aš nešaukiu, bet mano balsas šaukia. – Tai aidas, vaikeli.Mergaitė niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele ir niekada nematė, kad kas nors bučiuotų dėdei ranką, bet močiutė pabučiavo. – Kas yra aidas, dėde?– Pažvelk į viršų, matai tuos skliautus, kai tu ką nors pasakai, tas garsas pakyla aukštyn, tada atsimuša į skliautą ir vėl sugrįžta. Todėl ir skamba taip stipriai.– Ačiū, kunige, ačiū...– Ar tavo vardas Kunigas?– O varge!– Ne, mano vardas Jonas. O kuo tu vardu?– Mano vardas Marija.– Labai gražus vardas, labai gražus... O kuo ji vardu?– Ji – Lėlė.Pagaliau vėl vasara, vėl čiulba paukščiai, švelniai kutena vėjelis, nešiodamas gėlynų, medžių ir tvenkinių kvapus. Ore plevena pažadas. Matai, viskas bus gerai.– Kodėl pamelavai kunigui, kad tavo vardas Marija?– Nemelavau. Bažnyčioje prie tos gražios mamos su vaiku buvo taip parašyta. Todėl ir pasakiau.– Vaikeli vaikeli, kokia gėda. Tai ne mama, tai Dievo motina ir ne vaikas ten, bet Jėzus, Dievo sūnus. Ir kunigui negalima sakyti „tu“. Nesuprantu, kaip mama tave auklėja, kad taip nieko neišmanai.Aš ne Vaikelis, aš Marija.