Žaisdama kaukėmis ir dėliodama pusiau autobiografines vinjetes, su skoninga ironija ir begaline literatūrine išmone Dubravka Ugrešić rašo romaną apie pasakojimą. Kas yra literatūra šiandien, koks jos ir rašytojo vaidmuo, o gal rašytojai – tik klounai, klajojantys po pasaulį?.. Ar vis dar įmanoma išpasakoti pasakojimą? Kas valdo tekstą – autorius ar pati istorija? Kartu su „Lape“ – ir literatūrine, ir tikrąja prasme – keliaujame erdve: nuo Rusijos iki Japonijos, Balkanų minų laukais ir amerikietiškais greitkeliais; ir laiku: nuo trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio iki mūsų dienų. 

„Dubravkos Ugrešić romanas – tikrų tikriausias tour de force. Plačiais savo kandžios plunksnos mostais autorė aprėpia daug amžinų temų: tapatybės, kūrybos, fikcijos ir tikrovės, moterų rašytojų marginalizacijos, pabėgėliškumo mentaliteto, atminties nepatikimumo.“ - Luca Kozina

Dubravka Ugrešić (g. 1949 m. Kroatijoje), viena iškiliausių buvusios Jugoslavijos rašytojų, kuri atsisako būti apibrėžiama kaip kroatų autorė ir vadina save postJugoslavijos arba postnacionaline rašytoja. (Karo Jugoslavijoje išvakarėse ji nestojo nė į vieną pusę, o užėmė tvirtą antikarinę ir antinacionalistinę poziciją, dėl kurios buvo priversta emigruoti iš savo gimtosios šalies. Gyvena Nyderlanduose.)   Jos bibliografijoje 7 grožinės literatūros knygos, 6 esė rinkiniai, moksliniai darbai apie rusų avangardinę ir šiuolaikinę literatūrą, Boriso Pilniako ir Daniilo Charmso vertimai. 2009 m. Ugrešić tapo tarptautinės premijos „Man Booker“ nominante, 2011 m. – Nacionalinio knygų kritikų rato apdovanojimo finalininke. 2016 m. apdovanota Amerikos Nobeliu vadinama Neustadto tarptautine literatūros premija.