Ar žinote, kas yra „kudos“? Aš nežinojau, taigi teko pasidomėti. Palieku šią proto mankštą ir jums. :)

Jei kai kurių knygų pavadinimus anksčiau ar vėliau iššifruoji, paaiškėja, kodėl ji buvo pavadinta taip, o ne kitaip, dėl šios knygos liko šiokia tokia mįslė. Bet nuo to, ko gero, tik dar įdomiau. Šis romanas lyg gyvenimo atspindys – planuotai neplanuota, su scenarijumi, kuris nežinai, kada padarys posūkį, kas tame posūkyje tavęs lauks, ką ten sutiksi, išgirsi, pamatysi, bet pats liksi nepapasakojęs.

Rašytoja būtent taip atsiskleidžia šiame savo kūrinyje, nieko nepasakodama apie save, tampa veidrodžiu su tinkamu apšvietimu kitų žmonių istorijoms reflektuoti. Tai nėra tipinis romanas, kur dėstoma fabula su visomis savo sudedamosiomis. Tai intymus, pirmu asmeniu pasakojamas brėžinys, kurio dėmenys tampa ne „aš“ herojus, o kiti sutiktieji.

Oro uoste, lėktuve, konferencijoje ar tiesiog pakeliui sutiktas žmogus, tai vaikščiojantis romanas, kuriame nėra nieko paprasto ir aiškaus. Neretai kiti mums atrodo, kaip nuostabi iliuzija: be bėdų, nesėkmių, nepatogumų, skaudulių iš vaikystės ar suaugusiojo santykių su kitais ir savimi. Ar jums patinka žaidimas spėlioti, koks yra žmogus ir kokia jo gyvenimo istorija, nors tą asmenį matote pirmą kartą gyvenime? Kartais taip, o kartais net labai ne. Bet žmonėms tai nė motais! Jiems žymiai lengviau išsipasakoti pirmą kartą gyvenime sutiktam žmogui nei savo artimajam ar psichologui. Tos istorijos gali slėgti, erzinti, nusibosti, bet gali ir įkvėpti, padrąsinti, pakeisti požiūrį į nusistovėjusius dalykus. O tuomet ir supranti, kad kiekviena tokia istorija, kokių emocijų bebūtų lydima, galiausiai ir tampa tau tuo „kudos“.