Rachel Cusk „Kontūrų“ nugarėlė – apgaulinga. Ten sudėtos visos priežastys, kodėl knygos nepirkti ir neskaityti. The New York Times citata, kad knygoje mažai veiksmo. Ką? Ten pilna veiksmo. Niekas nešaudo, neužsiima narkotikų kontrabanda, nebėga nuo policijos, bet negaliu pasakyti, kad knygoje nieko nevyksta. Paskui paminėta, kad knyga yra apie rašymą. Ne, ji nėra apie rašymą. Kūrybinio rašymo mokymai, kuriuos veda romano pasakotoja, yra tiktai fonas. Tada dar įpaišyta eilutė: „Kai taika virsta karu, kai meilė perauga į neapykantą, pasaulyje užgimsta gryno marumo jėga“. Kas nors man galite pasakyti, ką tai reiškia? Aūūūū! Skaičiau dešimt kartų – nesupratau.

Dabar bandysiu jus įkalbėti skaityti knygą, kurios nugarėlė liepia jokiu būdu jos neskaityti. Už kiekvieną nupirktą knygą man perveda po dešimt eurų, taigi jei nupirks tūkstantį knygų, jau galėsiu įsigyti neblogos būklės naudotą automobilį – verta stengtis.

Viskas, baigiu loti ir pateikiu jums savąją nugarėlės versiją. The New Yorker rašė, kad tai – autofikcinis romanas. Išties galima rasti sąsajų su Rachel Cusk biografija – dvejos skyrybos, du vaikai, darbinės kelionės, intelektuali aplinka, rašytojiškas herojės pastabumas. Jeigu tai ir ne autofikcija, Cusk labai gerai žino, apie ką rašo ir priverčia patikėti kiekvienu romano sakiniu.

„Kontūrų“ pasakotoja vyksta į Atėnus vesti kūrybinio rašymo mokymų. Romano kūnas – tai istorijos žmonių, kuriuos ji sutinka. O tie žmonės kalba apie santykius. Daugiausiai – nepavykusius. Ir kartu su pasakotoja analizuoja, kodėl jie nepavyko. Neištikimybė, godumas, tuštybė, netyčia nugirstas sakinys, sugriovęs viltį su šituo vyru praleisti visą gyvenimą. Abejonės savo paties verte – nes ko vertas aš, jeigu mano mylimasis man yra nepakankamas?

Santykiai yra vienintelis iš tikrųjų įdomus dalykas. Dėk juos į Čerčilio Angliją, dėk į tarpukario Kauną, dėk į Kamiu egzistencializmą. Net ir pačioj keisčiausioj erdvėj santykiai leidžia skaitytojui kūrinyje pamatyti save. Cusk labai gerai išmano santykius ir moka per juos parodyti gyvenimo tėkmę, esmę. Atskiros istorijos nesukuria neišbaigtumo įspūdžio. Atvirkščiai – susijungia į darnią mandalą, į kurią gera žiūrėti.

Šitas kūrinys užgriebia subtiliausius jausmų niuansus. Sunku tai padaryti, neįklimpus į banalybių peklą, o Cusk tai pavyksta. Jau atrodo, kad nueis kažkur į Rosamunde Pilcher kolekciją, bet nenueina.

Tai yra knyga, nuo kurios sunku atsitraukti. Gera pajusti Atėnų karštį ir skyrybų šaltį, nejaukiai pasėdėti lauko kavinėje ir pasijuokti iš pasipūtusios poetės. Tik baigusi prisiminiau, kad turiu darbą, vyrą, dvi kates ir elektroninį paštą.

Į ką panašu? Tai – šiuolaikiškas lengvas pasakojimas. Kartais skaitydama panašias knygas jaučiuosi lyg gerčiau nealkoholinį vyną – skonis yra, bet turinio – jokio. O „Kontūrai“ yra panaši į kokteilį, kurį pirma išgeri, o tik paskui supranti, koks stiprus jis buvo. Kažkodėl priminė Olgos Tokarczuk „Bėgūnus“ ir tai, kaip sunku pragyventi iš rašymo. Tikiuosi, supratote, kad apie dešimt eurų už parduotą knygą juokavau.

„Kontūrai“ yra pirmoji tokio paties pavadinimo trilogijos dalis. Kai baigsite skaityti, atkreipkite dėmesį į anglišką knygos pavadinimą. Cusk skaitytojams pateikė rebusą, kurį išsprendę maloniai nustebsite.