Ir visai kitokia nuotaika mane pasitinka dar viena pirmoji pažintis - šį kartą su John Steinbeck. Neturiu atsakymo, kodėl taip vėlai, man kažkaip atrodo, kad prasilenkiau su ankstesniais Steinbecko leidimais. O dabar gal labiausiai paskatino "Rūstybės kekių" naujas leidimas, bet nesinorėjo nuo tokios storulės pradėti. Taigi - dar vienas labai vykęs pasirinkimas.

Kai klausiu savęs, kas šioje knygoje tokio išskirtinio, pirmiausia į galvą ateina - šviesa ir meilė. Šių žodžių galima mažiausiai tikėtis iš Konservų gatvės, kuri pati tikriausia piktžolėm apaugusi dykvietė, šiukšlynas, pilnas ypatingo smardumo atliekų, gatvė, kurioje žmonės, jei gyvena vamzdžiuose, nebesiskaito benamiais, o ištaigingiausias gatvės pastatas - viešnamis. Maždaug taip galima įsivaizduoti Konservų gatvės realybę. Bet kaip apie visa tai rašo Steinbeckas! Kaip apie kokį prarastąjį rojų - kur visi yra tokie, kokie yra, be jokių pagražinimų ir lūkesčių, palikti būti sau, su savim, savo keistenybėmis ir ydomis. Ir su daugybe gerų norų, kurie dažniausiai nueina šuniui ant uodegos (beje, knygoje yra ir labai labai keleto gyventojų mylima kalė). Nesvarbu, kaip išsipildo ir įsigyvendina Konservų gatvės svajotojų planai (dažniausiai - kurioziškai), svarbiausia, kad viskas tik iš gerų ketinimų, noro atsidėkoti, pagerbti, pralinksminti.

Konservų gatvė yra tarsi priešprieša skubančiam, išsipuščiusiam, "teisingam" pasauliui, kurio nuodėmės kruopščiai slepiamos už gražių fasadų. Konservų gatvė - laisvų žmonių, kuriems autorius labai simpatizuoja, gatvė. "Makas su vaikinais žino viską, kas buvo pasaulyje, ir tikriausiai viską, kas bus. Man atrodo, kad jie geriau prisitaikę prie šio pasaulio negu kiti žmonės. Tuo metu, kai kiti plėšosi iš ambicijų, nervų ir garbės troškimo, šitie nejaučia jokios įtampos. Visi vadinamieji mūsų klestintys vyrai yra ligoniai su nesveikais skrandžiais, sielomis, tačiau Makas su tais vaikinais yra sveiki ir nuostabiai švarūs. Jie gali daryti ką tinkami. Jie gali pasisotinti savo apetitus, nevadindami jų kaip nors kitaip."