SAULIUS TOMAS KONDROTAS – neabejotinai vienas ryškiausių lietuvių prozininkų. Pradėjo kurti XX a. septintąjį dešimtmetį, iki 2006 m. išleisti 5 prozos kūrinių rinkiniai ir romanai „Žalčio žvilgsnis“ bei „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“. Laikomas vienu svarbiausių savo kartos kūrėjų, modernizavusiu lietuvių prozą, sukilusiu prieš buitinį realizmą ir atnešusiu į lietuvių literatūrą magijos. Sugebėjęs mitinį, fantastinį pradą sujungti su moderniu pasakojimo stiliumi, jis tapo svarbiausiu magiškojo realizmo kūrėju lietuvių literatūroje. S. T. Kondrotas – paskutinis rašytojas, emigravęs iš Lietuvos sovietmečiu (1986-aisiais; nuo 2004 m. gyvena JAV), o įsakymas išimti jo knygas iš bibliotekų – vienas iš paskutinių cenzūros pasikėsinimų kontroliuoti literatūrą. 

Tai autorius, iš kurio visi Lietuvoje mokėsi pasaulio be ribų. Neginčijamai pasaulinio lygio rašytojas.

„Kolekcionierius“ – pirmas bandymas į vieną knygą sudėti visus S. T. Kondroto trumposios prozos kūrinius (noveles, apsakymus, apysakas). Du iš jų – „Eskizas“ ir „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai“ – Lietuvoje publikuojami pirmą kartą. 

Ar pasikeitus kontekstams, išpaikus nuo pasirinkimo galimybių ir gausos, S. T. Kondrotas tebėra toks pat išskirtinis? Nepaprastas ir mįslingas?  

Tebėra. Nuo laiko jo proza nei surūdijo, nei apsitraukė pelėsiu. Ji antlaikiška. Novelės – kaip puikios formos indai. Pasakojimas elegantiškas. Niekur neverčiami viduriai ir nedraskomos žaizdos, įveikiant savo kompleksus, prie ko šiandieninėje prozoje esame taip įpratę. Jokios didaktikos ir primygtinumo, kaip reikia perskaityti kūrinius, kurie tokie įvairiaprasmiai: skaityk ir suprask kaip nori.  Kiekvienas žodis (skiemuo!) savo vietoje. Stiliaus švara ir jėga.  Bet svarbiausia – paslaptis. 

Danutė Kalinauskaitė