Autorė kaip ir ankstesniuose lyrikos rinkiniuose lieka ištikima intymiam kalbėjimo būdui, meilės, mirties, gyvenimo geismo temoms. Ir stabteli prie viso, kas regis, neatimama ir gražu, betgi neapčiuopiamai iliuzoriška. „Šis spektaklis, - rašo Zelčiūtė, - man pats sunkiausias“. Ir tai  - apie meilę! 

Tad kiek gi tikras yra mūsų gyvenimas, kas jame autentiška, neatimama, koks jo, anot autorės, vardas? 

Poetė be gailesčio perkelia visus sakralius išgyvenimus į sąlyginį teatro vyksmą. 

Ir vis dėlto tie išgyvenimai skaitytojui atpažįstami