Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje.
Pasaulinį garsą rašytojui pelnė romanas „Šimtas metų vienatvės“ (1967). Tai buvo naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių, kurių garsiausi yra „Patriarcho ruduo“ (1975), „Meilė choleros metu“ (1985), „Apie meilę ir kitus demonus“ (1995).

„Kelionė po Rytų Europą“ – G. G. Márquezo, laikraščio „El Espectador“ jauno reporterio, įspūdžių knyga apie išvyką į socialistinio bloko šalis XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Nors pasakojimas paremtas tikrais faktais ir įspūdžiais, skaitome jį kaip romaną.
Autorius keliauja po Rytų Vokietiją, Čekoslovakiją, Lenkiją, Vengriją, pasiekia Maskvą ir su nepranokstamu proto blaivumu pasakoja apie kasdienius įvykius ir nykią realybę, kuri jam atrodo neįtikėtina ir fantastiška. Rašytojas, išryškindamas menkiausias gyvenimo smulkmenas, ne tik iškelia aikštėn politinę aplinką, bet ir liudytojo akimis žvelgia į tą protu nesuvokiamą pasaulį, kurį kartais įmanoma aprašyti tik griebiantis juodojo humoro.
Ši knyga – dar vienas neprilygstamo Márquezo meistriškumo pavyzdys, bylojantis apie tikrą rašytojo pašaukimą: malonumą papasakoti įdomią istoriją. Tai ne sausas reportažas, o gyva ir jausminga istorija su tikrais, nepramanytais ir įsimenančiais personažais.