Tai pasakojimas apie vieną Romos miesto išlaisvinimo dieną baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Istorija, kurią tėvas pasakodavo sūnui, šios knygos autoriui, kone trisdešimt metų. Kūrinys, persmelktas tiek prisiminimų, tiek vaizduotės, vienodai komiškas ir tragiškas, poetiškas ir filosofiškas. Tai siurrealistiško šėlsmo kupinas teatras, kuriame visi vaidmenys susijaukę: gyvieji apsimeta numirėliais, o mirę – gyvaisiais, vagys yra panašūs į šventuosius, o apaštalauti gali netgi musės.