Magdai šešiolika. Ji gyvena su mama, patėviu ir broliuku. Kaip ir viskas būtų neblogai. Patėvis draugiškas, kartais net geras patarėjas. Broliukas dar mažas, linksmas vaikas. Tik sunkiai klostosi santykiai su mama. Mergaitė nesupranta, kodėl mamos rūpestis toks perdėtas, kodėl ji dukrą taip uoliai nuo visko saugo, kodėl jos nuolat eina pas tą pačią gydytoją ir geria tuos pačius vaistus. Magda jaučiasi tarsi paslapčių rate, kuriame kažkas netikra, neištarta, nutylėta. Ji ieško atsakymų į klausimus, kurių nedrįsta užduoti. Ir atranda sau terapiją – rašymą. Mergaitė pradeda kurti asmeninį tinklaraštį, kurio skaitytoja – vien ji. Ima lankyti Literatų klubą, čia atgauna kvapą, giliau pažvelgia į save ir pasaulį. Be to, ji mėgsta teatrą, daug skaito, jai patinka klausyti nišinių grupių, kurių muzika skirta „merginoms ežerų akimis“, kaip sako Literatų klubo vadovas. Pamažu pribręsta užduoti esminį klausimą: „Kas man yra?“ Tik knygos gale paaiškėja, kas buvo nuo Magdos slepiama.  

Romano autorę Dorotą Suwalską literatūros kritikai įvertino už jos drąsą paliesti ligos temą, kurios dauguma visuomenės dar vengia, nors jau XXI amžius. Už tai rašytoja sulaukė ir skaitytojų pripažinimo. Ji du kartus nominuota Astridos Lindgren premijai, „Juodieji ežerai. Magdos dienoraštis“ 2016 m. pelnė Lenkijos Metų knygos apdovanojimą.  

Iš lenkų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė.