Drovu atiduoti viengenčių akims savo gyvybės kelio punktyrą. Priklausau nueinančiajai kartai. Per mūsų laiką pradardėjo, pragrumėjo didžioji dvidešimtojo amžiaus sumaiščių gurguolė. Atsigręžtuvės jau nebetalpina visokeriopos praėjusio laiko tiesos – tik kai kurias apčiuopiamas, paviršines josios apraiškas. Per beveik du dešimtmečius užsirašinėjau jas sau, kol ryžausi tą mozaiką paberti ant popieriaus.

Gyvenimą, taigi ir istoriją, suvokiame per save, savimi. Vaikystė jį ragauja, čiuopia, užuodžia, girdi – visomis pajautomis. Tiria. Trokšta pažinti TIESĄ. Ir būt joje. Įvykti. Gal – įvykdyti save, savo paskirtį.

Bet buvimas primeta savo žaidimo taisykles ir verčia spręsti ne vien aritmetiką, bet ir painiausias „sofijas“. Visada. Visiems. Dvasios istoriją man sklandžiau ištarti eilėmis. Jose ji ir glūdi. O savo pirmųjų dešimtmečių nesueiliuotą kelionę, kaip ratų dardėjimą per istorijos bruką ieškant savojo kelio atiduodu skaitytojų (ne)malonei.