Iki pasimatymo ten aukštai

Knygų apie karą tikriausiai tiek pat daug, kiek ir filmų. Šią į rankas paėmiau net neskaičiusi ketvirto viršelio, man užteko užrašo priekyje, pranešančio, kad knygos vertėjas – Pranas Bieliauskas. Nepasitikėti tokiu Lietuvos literatūros pasaulio grandu neįmanoma. Visgi pavadinimas mane suklaidino. Remdamasi juo nusprendžiau, kad istorija tikriausiai bus apie moterį ir vyrą, kurių meilę pasiglemžė karo ugnys, tačiau likau maloniai nustebinta: tai istorija apie brolystę, tik ne kraujo, o mūšio lauko, ir ne natūraliai užgimusią, o priverstinę. Kaip jau minėjau, knygų apie karą netrūksta, tačiau knygų, kuriose apie tai būtų kalbama su humoru, ne tiek jau daug. Mano skaitytos tik dvi – Joseph Heller „22-oji išlyga“ ir „Iki pasimatymo ten aukštai“, privertusi vietomis braukti ašarą, o vietomis – juoktis. Juoktis ne tik iš komiškų scenų, bet ir iš situacijos absurdiškumo, o kartais net iš savęs pačios, nes knyga verčia permąstyti požiūrį į jauno vaikino kare įvaizdį. Pasirodo, jaunam vyrui, laikiusiam rankoje ginklą, irgi gali rūpėti jo išvaizda, irgi gali norėtis naujų batų, irgi gali būti gėda dėl seno kostiumo. Knygoje meistriškai derinami mums jau pažįstami karo istorijų simboliai ir naujos, literatūroje mažai kur aptartos perspektyvos, supriešinami ne tik prieš ir po gyvenimai, kaltės ir atpildo už patirtas skriaudas jausmai, bet ir karo pasekmės turtui ir skurdui, kurios, pažadu, knygos pabaigoje jus tikrai nustebins! Vieną staigmeną galiu išduoti iš anksto: itin svarbiu simboliu tampa žmonėms visais laikais aktualus dalykas – menas, tačiau autorius pasirenka vaizduoti jį ne kaip įprastą gydomąją galią, o kaip subtilią keršto priemonę. Na, o pasimatyti ten aukštai gali tikrai ne tik istorinių nelaimių išskirti sužadėtiniai, bet visi visi – kai kuriems tai antra proga išspręsti net karo nenumalšintus konfliktus...